Teisėjos juokas truko vos akimirką.
Tačiau tos trumpos akimirkos visiškai pakako, kad teismo salėje viskas apsiverstų aukštyn kojomis.
Teisėja Rozalin Merser ramiai padėjo dokumentus ant stalo.
Tuomet lėtai pakėlė akis į Julianą.
– Pone advokate, ar tikrai esate pasirengęs prisiekęs patvirtinti kiekvieną žodį, nurodytą jūsų finansinėje deklaracijoje?
Julianas sunkiai nurijo seiles.
– Žinoma.
– Esate tuo visiškai tikras?
– Be jokių abejonių.
Teisėja vos pastebimai linktelėjo.
– Tuomet patarčiau labai atidžiai peržiūrėti trečiąjį priedą.
Julianas skubiai ėmė versti dokumentų lapus.
Ir pirmą kartą per visą posėdį jo rankos pradėjo drebėti.
Priede buvo banko sąskaitų išrašai.
Dešimtys pinigų pervedimų.
Keli ofšoriniai bankų sąskaitų numeriai.
Ir pavardės žmonių, kuriuos jis puikiai pažinojo.
Irinos motina.
Jos jaunesnioji sesuo.
Net sesers vyras.
Per salę nuvilnijo tylus šurmulys.
Motina mirtinai išblyško.
– Čia kažkokia klaida…
Tačiau teisėja jau vertė kitą dokumentą.
– Teismas turi paskutinių ketverių metų finansinio patikrinimo rezultatus.
Ji trumpam nutilo.
– Remiantis šia medžiaga, didelė dalis lėšų buvo išvedama naudojantis fiktyviomis konsultavimo sutartimis.
Julianas staiga pašoko.
– Protestuoju!
– Kokiu pagrindu?
Jis nutilo.
Nes jokio pagrindo neturėjo.
Visi dokumentai buvo oficialiai patvirtinti federalinės finansų kontrolės tarnybos.
Tuomet atsistojo Irinos advokatas.
– Jūsų Garbė, prašau leisti pateikti antrąją įrodymų dalį.
Jis padėjo ant stalo nedidelį permatomą aplanką.
Viduje gulėjo sena banko kortelė.
Nusitrynusi.
Beveik išblukusi.
Kitoje pusėje buvo jos velionio tėvo parašas.
Julianas susiraukė.
– Ir ką tai turėtų įrodyti?
Pirmą kartą per visą posėdį Irina nežymiai nusišypsojo.
– Ši kortelė buvo išduota prieš dvidešimt trejus metus.
Mano tėtis visada naudojosi atskira investicine sąskaita.
Po jo mirties visi buvo įsitikinę, kad ta sąskaita buvo uždaryta.
Tačiau likus trims mėnesiams iki mūsų vestuvių Julianas kažkokiu būdu gavo fondo dokumentų kopijas.
Būtent tada kažkas pradėjo ieškoti būdo pasiekti mano paveldėjimą.
Teisėja įdėmiai klausėsi.
Advokatas tęsė:
– Atlikome nepriklausomą tyrimą.
Paaiškėjo, kad ponas Julianas su ieškovės motina susipažino beveik pusantrų metų anksčiau nei su pačia Irina.
Salėje stojo visiška tyla.
Irina užmerkė akis.
Net ir dabar buvo skaudu tai ištarti.
– Jie susipažino labdaros vakaro metu, – kalbėjo advokatas. – Būtent tada pirmą kartą buvo aptarta šeimos finansinė padėtis.
Motina staiga pašoko iš vietos.
– Tai melas!
Tačiau teisėja pakėlė ranką.
– Prašau atsisėsti.
Po to advokatas įjungė projektorių.
Ekrane pasirodė senos nuotraukos.
Labdaros vakarienė.
Verslo susitikimai.
Julianas šalia Irinos motinos.
Gerokai anksčiau, nei prasidėjo jų romanas.
Po to buvo parodyti susirašinėjimai.
Vienoje žinutėje motina rašė:
„Ji labai patikli. Tik neskubėk.“
Kita žinutė buvo išsiųsta po kelių mėnesių.
„Po vestuvių viskas bus daug paprasčiau.“
Irina pajuto, kaip viduje kažkas galutinai lūžo.
Paaiškėjo, kad išdavystė prasidėjo dar gerokai prieš tai, kai ji pirmą kartą paėmė Julianą už rankos.
Ji tikėjo sutikusi meilę.
Tačiau iš tikrųjų buvo pasirinkta kaip taikinys.
Teisėja ilgai tylėjo.
Tuomet ramiai paskelbė:
– Teismas konstatuoja, kad ieškovo reikalavimai grindžiami tikrovės neatitinkančiais duomenimis.
Ji užvertė aplanką.
– Be to, byloje esanti medžiaga rodo galimus sukčiavimo, turto slėpimo, finansinių dokumentų klastojimo ir galimo nusikalstamo susitarimo požymius.
Juliano veidas tapo visiškai baltas.
Teismo pareigūnas jau žengė jo link.
Irinos motina tyliai pravirko.
Sesuo užsidengė veidą rankomis.
Jos suprato, kad pralaimėjo.
Tačiau jos prarado ne pinigus.
Jos prarado paskutinę galimybę dar bent kartą įtikinti Iriną, jog visa tai tebuvo nelaimingas atsitiktinumas.
Po teismo posėdžio žurnalistai apsupo Iriną.
– Ką jautėte tą akimirką, kai teisėja atplėšė voką?
Ji pažvelgė į seną portfelį, kurį vis dar laikė rankose.
– Palengvėjimą.
– Kodėl?
– Nes kartais sunkiausia kova prasideda ne su svetimais žmonėmis.
O su tais, kuriuos visą gyvenimą vadinai savo šeima.
Ir tą dieną tiesa tapo vieninteliu palikimu, kurio iš manęs jau niekas nebegalėjo atimti.
