– Pakartok dar kartą.
Itano balsas skambėjo ramiai.
Per daug ramiai.
Būtent taip dažniausiai kalba žmonės, kurie visiškai valdo situaciją.
Kreigas lėtai atsisuko.
– Ką?
– Paklausiau, kam priklauso šis namas.
Stojo tyla.
Muzika jau seniai buvo išjungta.
Net viršuje buvę paaugliai liovėsi triukšmauti.
Visi jautė, kad vyksta kažkas labai rimto.
Kreigas pašaipiai šyptelėjo.
– Mes čia gyvename jau kelias savaites.
– Tai ne atsakymas.
Itanas priėjo arčiau.
Mama vis dar verkė.
Tėvas negalėjo ištarti nė žodžio.
O sesuo pirmą kartą atrodė sutrikusi.
– Tai mūsų šeimos namai, – įsiterpė Vanesa.
– Įdomu.
Itanas išsitraukė telefoną.
Atidarė dokumentą.
Tada atsuko ekraną į sesę.
– Matai tai?
Šypsena akimirksniu dingo iš jos veido.
Tai buvo nuosavybės pažymėjimo kopija.
Savininko grafoje buvo įrašytas jo vardas.
Tik vienas vardas.
Itanas Vitakeris.
Kreigas išblyško.
– Palauk…
– Ne, dabar tu palauk.
Pirmą kartą per visą pokalbį Itanas pakėlė balsą.
– Tu grasinai mano tėvams name, kurį aš jiems nupirkau.
Tyla tapo absoliuti.
Tėvas pakėlė galvą.
Mama nustojo verkti.
Net Vanesa nuleido akis.
Tačiau didžiausias smūgis dar laukė.
Itanas priėjo prie židinio.
Atidarė aplanką, kurį atsivežė kartu.
Ir ant stalo padėjo dar kelis dokumentus.
– Atvykau ne šiaip sau.
Kreigas pajuto, kaip jį užlieja šaltis.
Paaiškėjo, kad pastarosiomis savaitėmis Itanas ne tik kalbėjosi su mama.
Jis tikrino banko sąskaitas.
Mokėjimus.
Vaizdo stebėjimo kamerų įrašus.
Namo dokumentus.
Ir sužinojo kur kas daugiau, nei tikėjosi.
Per tą laiką Kreigas spėjo pakeisti dalį baldų.
Parduoti keletą namuose buvusių daiktų.
Naudoti dvaro adresą paskoloms gauti.
O svarbiausia – mėgino įtikinti tėvus pasirašyti įgaliojimą.
Neva jų patogumui.
Tačiau iš tikrųjų tas dokumentas būtų leidęs jam visiškai valdyti nekilnojamąjį turtą.
– Tu ketinai pavogti jų namus?
– paklausė Itanas.
Kreigas nieko neatsakė.
Nes negalėjo.
Nes atsakymas buvo akivaizdus.
Vanesa užsidengė veidą rankomis.
Ji žinojo apie įgaliojimą.
Žinojo apie vyro planą.
Tačiau, kaip ir visada, nusprendė nesikišti.
Tada Itanas padarė tai, ko niekas nesitikėjo.
Jis atsisuko į sesę.
– Tu esi mano šeima.
Ji pravirko.
– Ir todėl suteikiu tau galimybę.
Vanesa pakėlė akis.
– Kokią galimybę?
– Susikrauk daiktus, pasiimk vaikus ir šiandien išvažiuok.
Be skandalų.
Be policijos.
Be teismo.
Bet jei Kreigas liks čia dar bent vieną valandą, panaudosiu visus dokumentus, kurie guli šiame aplanke.
Kreigas pirmasis suprato.
Jis pralaimėjo.
Visiškai.
Po dviejų valandų jo pikapas išriedėjo iš įvažiavimo.
Dar po valandos Vanesa su vaikais taip pat išvyko.
Dvaras vėl paskendo tyloje.
Vakare Itanas su tėvais sėdėjo verandoje.
Priešais juos ošė vandenynas.
Lygiai taip pat, kaip tą dieną, kai jie pirmą kartą išvydo šiuos namus.
Mama paėmė jo ranką.
– Atleisk mums.
– Už ką?
– Mes visada bijojome įžeisti tavo seserį.
Itanas liūdnai nusišypsojo.
– Kartais meilė virsta leidimu daryti bet ką.
Tėvas ilgai žiūrėjo į jūrą.
Paskui pirmą kartą tą dieną nusišypsojo.
– Žinai, kas šiame name yra brangiausia?
Itanas papurtė galvą.
Senolis pažvelgė į horizontą.
– Ne vandenynas.
Ne kambariai.
Ne pinigai.
Jis uždėjo ranką sūnui ant peties.
– O tai, kad žmogus, kuris mums jį padovanojo, niekada neleido mūsų iš jo išvaryti.
Tą vakarą jie sėdėjo verandoje iki pat saulėlydžio.
Ir pirmą kartą po daugelio savaičių jautėsi esantys namuose.
Nes tikrieji namai – tai ne sienos.
Tai žmonės, kurie niekada neleis jų iš tavęs atimti.
