Ramybės kupinu veidu padaviau Deividui aplanką.
Jis pašaipiai šyptelėjo.
– Ir kas dabar?
– Tiesiog atsiversk paskutinį puslapį.
Jis nenoriai pervertė sutartį.
Iš pradžių jo veido išraiška nepasikeitė.
Tačiau po akimirkos jis sustojo.
Dar kartą perskaitė pastraipą.
Ir išbalo.
– Kas… kas čia parašyta?
Darbų vadovas pažvelgė į mus.
– Iškilo kokių nors problemų?
Atsakiau už savo vyrą.
– Ne. Tiesiog mano vyras nesiteikė perskaityti visų sutarties sąlygų prieš pervesdamas jums pinigus.
Mano anyta sunerimo.
– Kokių dar sąlygų?
Paėmiau sutartį ir garsiai perskaičiau vieną punktą:
– „Po senosios virtuvės išmontavimo užsakovas privalo per keturiasdešimt aštuonias valandas sumokėti likusius septyniasdešimt procentų darbų vertės. Nesumokėjus rangovas sustabdo darbus, o patalpa lieka tokios būklės, kokioje buvo sustabdytas remontas, iki visiško atsiskaitymo.“
Virtuvėje stojo tyla.
Anyta staiga atsisuko į sūnų.
– Kokie dar septyniasdešimt procentų?
Deividas nervingai nurijo seiles.
Jis buvo sumokėjęs tik avansą.
Būtent jam išleido pinigus, kuriuos mes visus metus taupėme savo vestuvių metinių kelionei.
Likusiai sumai jis neturėjo nė cento.
– Tu sakei, kad visas remontas jau apmokėtas… – sušnibždėjo jo mama.
Jis tylėjo.
Ramybės kupinu balsu tęsiau:
– Nes jis nepasakė tau visos tiesos.
Jis paėmė pinigus, kuriuos mes abu kaupėme savo bendrai kelionei.
Ir nusprendė, kad vėliau kažkaip viską išspręs.
Darbų vadovas sunkiai atsiduso.
– Atsiprašau, bet negavę likusio apmokėjimo privalome nutraukti darbus.
Darbininkai pradėjo krautis įrankius.
Po kelių minučių visa įranga jau buvo sukrauta į automobilį, ir jie išvažiavo.
Namo viduryje liko visiškai sugriauta virtuvė.
Plikos betoninės sienos.
Atviri vamzdžiai.
Nuo lubų kybantys elektros laidai.
Anyta lėtai atsisėdo ant seno sulankstomo krėslo.
– Deividai… ką tu padarei?
Jis pabandė paimti mane už rankos.
– Paklausyk…
Ramybės kupinu judesiu atsitraukiau.
– Ne. Dabar tu paklausyk manęs.
Trejus metus sutikau atidėti mūsų planus.
Atsisakiau atostogų.
Dirbau viršvalandžius.
Taupiau net savo sąskaita.
Nes tikėjau, kad mes kartu kuriame savo ateitį.
Tačiau šiandien supratau, kad tavo planuose mūsų šeimos niekada nebuvo.
Juose buvo tik tavo motinos norai.
Jis nuleido galvą.
Tą patį vakarą iš bendros mūsų taupomosios sąskaitos pasiėmiau pinigus, kurie pagal mūsų susitarimą priklausė man, ir pervedžiau juos į savo asmeninę sąskaitą.
Po kelių dienų pradėjome lankyti šeimos terapiją.
Tačiau jau po pirmojo susitikimo Deividas prisipažino psichologei:
– Aš visada bijojau pasakyti mamai „ne“.
Tai buvo pirmas nuoširdus atsakymas, kurį iš jo išgirdau per labai ilgą laiką.
Galiausiai anyta pasiėmė paskolą ir savo virtuvės remontą užbaigė pati.
Deividui teko tą paskolą mokėti dar ne vienerius metus.
Be jokios mano pagalbos.
Tų vestuvių metinių mes taip ir nešventėme.
Tačiau aš gavau kur kas vertingesnę dovaną.
Pagaliau supratau, kad tikra santuoka statoma ne ant bendrų santaupų.
Ji statoma ant gebėjimo apginti žmogų, kuriam kadaise pažadėjai skirti pirmąją vietą savo gyvenime.
