Pajutau, kaip visas kūnas staiga sustingo.
Iki mūsų staliuko buvo likę vos keli žingsniai.
Mano sužadėtinis sėdėjo atsipalaidavęs, šypsodamasis taip, lyg nieko nebūtų nutikę.
Tačiau mano dukterėčia jau nebesišypsojo.
Ji tylėdama paėmė mano delną ir įdėjo į jį sužadėtuvių žiedą.
– Jis man jį davė, kol tavęs nebuvo.
Lėtai pakėliau akis į vyrą.
– Ką tai turėtų reikšti?
Jis nervingai šyptelėjo.
– Tai buvo tik pokštas. Tu viską supratai neteisingai.
– Tuomet paaiškink.
Jis pažvelgė iš pradžių į mane, paskui į merginą.
– Aš tik norėjau pažiūrėti, ar ji turi humoro jausmą.
Dukterėčia papurtė galvą.
– Ne. Tai tikrai nebuvo pokštas.
Ji išsitraukė telefoną.
– Kai jūs išėjote, jis pasakė, kad jau seniai suprato, jog aš esu daug įdomesnė už jus.
Kavinėje netikėtai įsivyravo tyla.
Net prie gretimų staliukų sėdintys žmonės ėmė klausytis mūsų pokalbio.
– Po to jis nusiėmė žiedą ir pasakė, kad po vestuvių vis tiek ketino išeiti… tik pirmiausia norėjo, kad visas turtas būtų perrašytas jo vardu.
Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.
– Tu meluoji! – staiga išrėžė vyras.
– Tikrai?
Ji ramiai paspaudė atkūrimo mygtuką.
Prieš šį susitikimą buvome susitarusios, kad jei pokalbis pasisuks keista linkme, ji nepastebimai įjungs garso įrašymą.
Iš telefono pasigirdo jo balsas.
– Ji vieniša… Ji mane įsimylėjusi… Dar truputį palauksiu, ir tada viskas bus daug paprasčiau.
O po to nuskambėjo žodžiai, nuo kurių man kone pakirto kojas.
– Tokio amžiaus moteris jau turėtų būti dėkinga vien už tai, kad apskritai šalia jos yra koks nors vyras.
Žiūrėjau į žmogų, kurį dar vakar ketinau vadinti savo vyru.
Tačiau dabar prieš mane sėdėjo visiškai svetimas žmogus.
Jis bandė pagriebti telefoną.
Tačiau dukterėčia greitai jį atitraukė.
Keletas lankytojų jau buvo pakilę nuo savo vietų.
Net padavėjas priėjo arčiau.
Vyras suprato, kad nebeturi jokių galimybių išsigelbėti.
– Gerai! – suirzęs sušuko jis. – Taip, iš pradžių mane sudomino tavo pinigai! Bet vėliau viskas pasikeitė!
Ramiai papurčiau galvą.
– Ne. Pasikeitė tik viena – tu supratai, kad tavo melas buvo atskleistas.
Jis dar bandė teisintis.
Kalbėjo apie meilę.
Apie nesusipratimą.
Apie galimybę viską ištaisyti.
Tačiau aš jo jau nebegirdėjau.
Nusiėmiau sužadėtuvių žiedą.
Padėjau jį priešais jį ant stalo.
– Ačiū.
Jis nustebęs pakėlė akis.
– Už ką?
– Už tai, kad parodei savo tikrąjį veidą dar prieš vestuves, o ne po jų.
Atsisukau į dukterėčią.
– Važiuojam namo.
Kai jau ėjome iš kavinės, išgirdau, kaip kažkas iš lankytojų tyliai pasakė:
– Kokia išmintinga moteris…
Po kelių dienų paaiškėjo, kad aš buvau toli gražu ne pirmoji.
Su manimi susisiekė kita moteris.
Vėliau – dar viena.
Paaiškėjo, kad jis daugelį metų specialiai susipažindavo su pasiturinčiomis išsiskyrusiomis moterimis, labai greitai pradėdavo kalbėti apie rimtus santykius ir beveik visada pokalbį nukreipdavo į jų nekilnojamąjį turtą, santaupas bei būsimą paveldėjimą.
Net kelis kartus jam buvo pavykę įkalbėti moteris perrašyti jam dalį savo turto.
Tačiau šį kartą viskas susiklostė kitaip.
Vienas paprastas patikrinimas sugriovė kruopščiai kurtą melo istoriją.
Tą vakarą, sėdėdama namuose su puodeliu karštos arbatos, pažvelgiau į dukterėčią ir nusišypsojau.
– Atleisk, kad tave į tai įtraukiau.
Ji nusijuokė.
– Bet dabar bent jau tikrai žinai, už ko netekėsi.
Ir pirmą kartą per labai ilgą laiką pajutau ne nusivylimą.
O didžiulį palengvėjimą.
Kartais nutrūkusios sužadėtuvės nėra istorijos pabaiga.
Kartais tai būna akimirka, kai žmogus pagaliau nustoja tenkintis mažiau, nei iš tikrųjų yra vertas.
