Elektroninis signalas ir toliau sklido iš saugyklos.
Pypt.
Pypt.
Pypt.
Kiekvienas garsas vertė mano širdį plakti vis greičiau.
Pažvelgiau į raktą.
Tada į agentę.
Po to vėl į duris.
– Kas yra viduje?
Moteris nenuleido nuo manęs akių.
– Tiesa.
Kartais vienas vienintelis žodis gąsdina labiau už bet kokį paaiškinimą.
Įkišau raktą į spyną.
Metalas spragtelėjo.
Durys lėtai pakilo.
Ir visas mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis.
Patalpos viduryje stovėjo senas rašomasis stalas.
Ant jo gulėjo nešiojamasis kompiuteris.
Keli aplankai.
Ir mano tėvo nuotrauka.
Gyvo.
Ne sergančio.
Ne mirusio.
Gyvo.
Nuotrauka buvo padaryta vos prieš kelias dienas.
Sustingau.
– Ne…
Mano balsas nutrūko.
– Tai neįmanoma.
Agentė priėjo arčiau.
– Būtent todėl jūsų tėvas surengė savo paties laidotuves.
Staiga atsisukau.
– Kur jis?
Ji ilgai tylėjo.
Per ilgai.
– Tikimės, kad jūs padėsite mums tai išsiaiškinti.
Aplankuose buvo dokumentai.
Banko sąskaitos.
Nuotraukos.
Ataskaitos.
Vardų sąrašai.
Ir viena byla.
Apie mano motiną.
Akyse aptemo.
– Kas tai?
Agentė giliai atsiduso.
– Jūsų tėvas dirbo su mumis.
– Su FTB?
– Beveik dvidešimt metų.
Pajutau, kaip žemė slysta iš po kojų.
Visą gyvenimą maniau, kad tėvas buvo paprastas buhalteris.
Paprastas žmogus.
Mylintis senelis.
Kaimynas.
Tėvas.
Tačiau dokumentai pasakojo visai kitą istoriją.
Paaiškėjo, kad prieš daugelį metų jis atsitiktinai aptiko didelę pinigų plovimo schemą, vykdomą per kelias bendroves.
Tyrimas pamažu atvedė agentus prie įtakingo nusikalstamo tinklo.
Ir prie žmogaus, kurio niekas nesitikėjo išvysti įtariamųjų sąraše.
Prie mano motinos.
Negalėjau tuo patikėti.
Nenorėjau tikėti.
– Tai klaida.
Agentė papurtė galvą.
– Jūsų tėvas taip pat tikėjosi, kad tai klaida.
Ant stalo gulėjo paskutinis vokas.
Ant jo buvo užrašyta:
„Džulianui. Atplėšti tik po laidotuvių.“
Iš karto atpažinau tėvo rašyseną.
Drebančiomis rankomis išlanksčiau laišką.
„Sūnau.
Jei skaitai šį laišką, vadinasi, mano planas pavyko.
Atleisk už melą.
Tačiau kitos išeities nebuvo.
Aš nemiriau.
Bent jau kol kas.
Pastaruosius trejus metus rinkau įrodymus prieš žmones, kuriais pasitikėjau labiausiai.
Skaudžiausia buvo sužinoti, kad viena iš jų – tavo motina.
Jeigu būčiau tau tiesą pasakęs anksčiau, būtum atsidūręs pavojuje.
Todėl man teko dingti.“
Net nepastebėjau, kaip atsisėdau ant kėdės.
Žodžiai prieš akis pradėjo lietis.
„Jeigu tavo motina paprašys tavęs vieno grįžti namo – nedaryk to.
Tai reikš, kad ji suprato, jog perdaviau tau informaciją.“
Prisiminiau jos žinutę.
Trys trumpi žodžiai.
Ir staiga pajutau tikrą baimę.
Ne dėl savęs.
Dėl savo vaikų.
Dėl žmonos.
Dėl tėvo.
„Sūnau, man labai gaila.
Tačiau dabar tu turi nuspręsti, kuo tikėti.
Ne tuo, kurį myli labiausiai.
O tuo, kuris sako tiesą.“
Laiško pabaigoje buvo koordinatės.
Ir paskutinė frazė.
„Tikiuosi dar kartą tave pamatyti.“
Tą pačią akimirką telefonas vėl suskambo.
Mama.
Trečią kartą iš eilės.
Pažvelgiau į ekraną.
Ir neatsiliepiau.
Po kelių sekundžių gavau dar vieną žinutę.
„Kur tu?“
Po jos – dar vieną.
„Nedelsdamas perskambink.“
O tada pasirodė paskutinė.
Nuo jos man per nugarą nubėgo ledinis šiurpas.
„Ar jau buvai saugykloje?“
Lėtai pakėliau akis į agentę.
Ji pamatė ekraną.
Ir akimirksniu griebėsi racijos.
Nes dabar tapo aišku.
Mano motina žinojo apie septynioliktąją saugyklą.
Žinojo apie raktą.
Žinojo apie laišką.
Vadinasi…
Kažkas jai viską papasakojo.
Ir tas žmogus buvo daug arčiau mūsų, nei manėme.
Kur kas arčiau.
Mano tėvo istorija dar nesibaigė.
Ji tik prasidėjo.
