Praėjus penkeriems metams po skyrybų milijardierius nuvyko į ligoninę aplankyti savo motinos ir sustingo iš nuostabos pamatęs ten savo buvusią žmoną, kurią laikė nevaisinga, kartu su dviem berniukais dvyniais, neįtikėtinai panašiais į jį…
PIRMAS SKYRIUS: Prisipažinimas kavinėje
Clare nervingai žvalgėsi koridoriumi, jos žvilgsnis vis nukrypdavo į slaugytojų postą, lyg ji tikrintų, ar niekas nesiklauso, kaip griūva jų privatumas. Ji priėmė sprendimą.
– Eime į kavinę, – tyliai pasakė ji.
Julian linktelėjo, nesiginčydamas. Pirmą kartą per savo suaugusio žmogaus gyvenimą jis nesistengė vadovauti situacijai — jis tiesiog sekė paskui ją.
Jie ėjo tylėdami, vaikai žingsniavo tarp jų. Drąsesnysis iš dvynių vis atsisukdavo atgal, stebėdamas Juliano Tom Ford kostiumą ir įtemptą, šeriuotą žandikaulį.
– Kodėl jis taip į mus žiūri? – paklausė berniukas mamos, o jo balsas nuaidėjo laiptinėje.
Clare sustingo. Tačiau šįkart ji nebandė išsisukti nuo atsakymo. Ji nebesislėpė už išpūstų melų.
– NES… – įsitempusi sumurmėjo ji. – JŪS LABAI Į JĮ PANAŠŪS.
Ligoninės kavinėje jie susirado atokesnį, ramesnį staliuką. Pilkas Sietlo lietus už langų atrodė tarsi ištirpęs ore, lyg pati atmosfera saugotų kažkokią tyliai palaidotą paslaptį.
Julian net nenusivilko palto. Pasilenkęs į priekį jis taip stipriai suspaudė rankas, kad pirštai pabalo.
– Turiu suprasti, Clare, – pradėjo jis žemu, desperatišku balsu. – Bellevue specialistai… daktaras Aris… jie sakė, kad komplikacijos negrįžtamos. Jie sakė, kad tu nevaisinga. Tu pati tuo patikėjai. Mes abu dėl to gedėjome.
Clare sunėrė pirštus ant laminuoto stalo paviršiaus. Jos rankos drebėjo, tačiau laikysena liko įtempta.
– Tuo metu taip sakė gydytojai, – atsakė ji nepakeldama galvos. – Bet po skyrybų… kai tu išvykai… mano sesuo įkalbėjo mane važiuoti pas specialistą į Portlandą dėl nuolatinių skausmų. Kitas gydymo metodas. Kita operacija. Aš pasielgiau neteisingai tau nesakiusi, kai diagnozė pasikeitė. Bet apie nėštumą sužinojau jau per vėlai.
Juliano antakiai susiraukė visiškoje sumaištyje.
– Per vėlai? Clare, kodėl man nepaskambinai? Kodėl nepasakei, kad tapsiu tėvu?
Clare pagaliau pakėlė akis. Skausmas jos žvilgsnyje tarsi įšaldė jį kėdėje.
– NES TU JAU BUVAI IŠĖJĘS, JULIANAI, – tyliai tarė ji. – TU NE TIK NUTRAUKEI MŪSŲ SANTUOKĄ — TU SUDĖGINAI VISUS TILTUS. SUSIKROVEI DAIKTUS, IŠSKRIDEI Į TOKIJĄ UŽBAIGTI TECHNOLOGIJŲ KORPORACIJOS ĮSIGIJIMO, O TAVO ADVOKATAI MAN ATSIUNTĖ KOMPENSACIJOS DOKUMENTUS. KOL MAN DINGO ANTROS MĖNESINĖS IR PASIDARIAU TESTĄ… TABLOIDAI JAU RODĖ TAVO NUOTRAUKAS JACHTOJE SU PRANCŪZŲ PAVELDĖTOJA. TU JAU BUVAI PASIRINKĘS KITĄ GYVENIMĄ.
Tie žodžiai smogė jam lyg fizinis smūgis. Julian nuleido akis į stalą. Jis prisiminė akinančią puikybę, kurią vilkėjo kaip šarvus. Prisiminė panišką poreikį atsiriboti nuo griūvančios santuokos. Prisiminė, kaip šaltai ir žiauriai užvertė tą savo gyvenimo skyrių, kad tik nereikėtų jausti skausmo.
– Jie mano… – sumurmėjo jis. Tai nebuvo klausimas. Greičiau suvokimas, ištartas su nuostaba pačiam sau.
Dvyniai, tylėdami valgę sausainius iš Clare rankinės, pažvelgė vienas į kitą.
– Ką tai reiškia? – paklausė tylesnysis berniukas, savo didelėmis tamsiomis akimis pažvelgdamas į mamą.
Clare giliai įkvėpė. Kelio atgal jau nebebuvo. Užtvanka pagaliau pralūžo.
– Tai reiškia, – drebančiu balsu pasakė Clare, – kad jis yra jūsų tėtis.
Po šių žodžių stojusi tyla nebuvo nejauki. Ji buvo gili. Tarsi būtų pasislinkusi pati planetų gravitacija ir žvaigždės persitvarkė naujomis vietomis.
BERNIUKAI VĖL PAŽVELGĖ Į JULIANĄ. TAČIAU ŠĮKART JŲ ŽVILGSNIS JAU BUVO KITOKS. VAIKIŠKĄ SMALSUMĄ PAKEITĖ KAŽKAS DAUG DIDESNIO — TYRINĖJANTIS, IEŠKANTIS JAUSMAS.
Tylesnysis dvynys, kuris anksčiau slėpėsi už Clare palto, lėtai nulipo nuo kėdės. Nedrąsiai žengė vieną mažą žingsnį Juliano link.
– Ar tai tiesa? – paklausė berniukas.
Julian pajuto tai, ko nebuvo jautęs nuo vaikystės. Tyrą, niekuo neužgožtą baimę… paskendusią neapsakomame švelnumo jausme. Jis atsiklaupė ant grindų, nė nekreipdamas dėmesio į savo kostiumą, ir atsidūrė berniuko akių lygyje.
– Taip, – tarė Julian, o jo balsas virpėjo nuo nesulaikytų ašarų. – Taip… jei tik tu su broliu manęs neišvarysite.
Clare atidžiai stebėjo jį, vis dar atsargiai ieškodama to arogantiško, valdingo vyro, su kuriuo išsiskyrė. Tačiau jo nebebuvo. Tas vyras, klūpantis ant ligoninės linoleumo, nebuvo „Vanguard Holdings“ vadovas. Tai buvo palūžęs, desperatiškas žmogus, pirmą kartą gyvenime susidūręs su savo paties siela už savo kūno ribų.
– Nebus lengva, Julianai, – perspėjo Clare drebančiu balsu. – Praėjo penkeri metai. Negali tiesiog nusipirkti vietos jų gyvenime. Jie turi rutiną. Jie turi savo pasaulį.
– Žinau, – atsakė Julian, pakeldamas akis į ją. – Ir aš nenoriu nieko nusipirkti. Tiesiog… nebenoriu prarasti nė vienos akimirkos. Prašau, Clare.
DRĄSESNYSIS DVYNYS STAIGA KREIVAI NUSIŠYPSOJO. TAI BUVO TA PATI ŠYPSENA, KURIA JULIAN KADAISĖ ĮTIKINDAVO NET SKEPTIŠKIAUSIUS VADOVUS — TIK DABAR JI PUOŠĖ KETURMEČIO VEIDĄ.
– Tai… – pradėjo berniukas, – tu ateisi ir rytoj?
Julian tyliai nusijuokė per ašaras. Pagaliau viena ašara nuriedėjo jo šeriuotu skruostu.
– Aš ateisiu kiekvieną dieną, – pažadėjo Julian. – Iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Clare nuleido akis į savo rankas. Pirmą kartą per penkerius metus gilios įtampos raukšlės aplink jos lūpas suminkštėjo, ir jos veide pasirodė vos pastebima, tačiau visiškai tikra šypsena.
