Man buvo penkeri, kai mano gyvenimas subyrėjo į dvi dalis.
Vieną akimirką turėjau dvynę seserį, kuri miegojo šalia manęs, juokėsi kartu ir su kuria dalinausi viskuo. Kitą akimirką policija pasakė mano tėvams, kad ji dingo. Jie teigė, kad jos kūnas buvo rastas netoli miško už mūsų namų. Ir su tuo jos vardas tarsi buvo ištrintas iš pasaulio.
Neprisimenu laidotuvių. Neprisimenu kapo. Tik didžiulė tyla liko po jos, augusi kartu su manimi daugelį metų.
Bėgant laikui išmokau neklausti. Kiekvieną kartą, kai kas nors užsimindavo apie mano seserį, suaugusieji nusisukdavo, nutildavo arba pažvelgdavo į mane su skausmu. Taip pamažu ir aš nutilau.
Aš užaugau. Sukūriau šeimą. Turėjau vaikų, anūkų. Tačiau tas trūkumas niekada neišnyko.
Kartais padėdavau ant stalo dvi lėkštes. Kartais sapnuose girdėdavau jos balsą. Kartais žiūrėdavau į veidrodį ir galvodavau, kokia ji būtų, jei stovėtų šalia manęs.
Mano tėvai mirė taip ir nesuteikę jokių atsakymų. Ir aš susitaikiau su mintimi, kad galbūt niekada nesužinosiu tiesos.
Man buvo septyniasdešimt treji, kai viskas pasikeitė.
VIENĄ ĮPRASTĄ RYTĄ SU ANŪKE SĖDĖJAU KAVINĖJE. NIEKAS NERODĖ, KAD ŠI DIENA KUO NORS SKIRSIS NUO KITŲ. TADA IŠGIRDAU MOTERS BALSĄ.
Ir kažkas manyje suspaudė.
Pakėliau akis.
Prie prekystalio stovėjo moteris, ir kai į ją pažvelgiau, buvo tarsi žiūrėčiau į veidrodį. Tas pats žvilgsnis, tas pats veidas, tie patys bruožai, kuriuos suformavo laikas.
Sustingau.
Ji taip pat pastebėjo mane.
Kai priėjau arčiau, drebančiu balsu prabilau. Žodžiai sunkiai išėjo.
— Tu… kas tu?
MOTERIS SUTRIKUSI PAŽVELGĖ Į MANE. JI PAPASAKOJO, KAD BUVO ĮVAIKINTA IR NIEKADA NEGAVO AIŠKAUS ATSAKYMO APIE SAVO KILMĘ. JOS ISTORIJA SKAMBĖJO KEISTAI PAŽĮSTAMAI.
Tada pradėjome dėlioti detales.
Gimimo data, vieta, dingę dokumentai… viskas vedė viena kryptimi.
Ir tada išaiškėjo tiesa.
Buvo rasti seni dokumentai, kuriuos paliko mano tėvai. Juodai baltose eilutėse buvo viskas, ko jie niekada nepasakė: mūsų motina dar prieš mano gimimą buvo priversta atsisakyti vieno iš savo vaikų.
DNR testas viską patvirtino.
Ji buvo mano dvynė sesuo.
Nebuvo dramatiško, ašaromis persmelkto sugrįžimo, kuris kompensuotų prarastą laiką. Nebuvo įmanoma susigrąžinti metų, kuriuos praleidome atskirai.
BET BUVO KAŽKAS KITA.
Tiesa.
Ir po septyniasdešimties metų pirmą kartą mano gyvenimo trūkstama dalis nebebuvo klausimas.
Tai buvo gyvas žmogus, stovintis priešais mane.
