Kieme įsivyravo slogi tyla.
Gabrielius nenuleido akių nuo Džoanos.
Ji lėtai padėjo padėklą ant stalo.
Jos rankos akivaizdžiai drebėjo.
– Kas… jūs? – tyliai paklausė ji.
Gabrielius žengė dar vieną žingsnį.
– Tai neįmanoma…
Jis papurtė galvą.
– Tavo vardas…
Jis nebuvo Džoana.
Tu buvai…
Alisė.
Svečiai sutrikę susižvalgė.
Pajutau, kaip viduje viskas suspaudė.
– Apie ką jūs kalbate?
Gabrielius giliai įkvėpė.
– Prieš devyniolika metų.
Automobilis nulėkė nuo tilto.
Visi manė, kad mergina žuvo.
Jos kūno taip ir nerado.
Bet aš ten buvau.
Mačiau ją prieš pat avariją.
Tai buvo ji.
Kieme stojo visiška tyla.
Džoanos veidas dar labiau išbalo.
Ji lėtai atsisėdo ant artimiausios kėdės.
– Aš…
Aš nieko neprisimenu.
Ji užsidengė veidą rankomis.
– Po avarijos mane rado gerokai žemiau upe.
Be dokumentų.
Be atminties.
Gydytojai sakė, kad patyriau sunkią amneziją.
Naują gyvenimą pradėjau jau Džoanos vardu.
Žiūrėjau į žmoną negalėdamas ištarti nė žodžio.
Trylika santuokos metų.
Ir visą tą laiką ji pati nežinojo savo tikrosios istorijos.
Po kelių savaičių policija vėl atvertė senos bylos archyvus.
DNR ekspertizė patvirtino:
Gabrielius sakė tiesą.
Tikrasis mano žmonos vardas iš tiesų buvo Alisė.
Jos tėvai buvo mirę jau seniai.
Tačiau jaunesnioji sesuo tebebuvo gyva.
Kai jos pirmą kartą susitiko po devyniolikos metų…
Abi verkė stipriai apsikabinusios ir kelias minutes nepaleido viena kitos.
Vėliau Džoana manęs paklausė:
– Ar tu ant manęs pyksti?
Tvirtai ją apkabinau.
– Ne.
Aš vedžiau ne vardą.
Aš vedžiau tave.
Kad ir kokia būtų tavo praeitis.
Tu visada buvai mano šeima.
Kartais likimas grąžina žmogui prarastą gyvenimą pačiu netikėčiausiu būdu.
Kartais užtenka vieno atsitiktinio kvietimo į šeimos šventę…
Kad beveik dvidešimt metų slėpta tiesa pagaliau išvystų dienos šviesą.
