Senasis miesto centro kino teatras man buvo ne tik darbo vieta. Jis atrodė kaip vieta, kur tylus projektoriaus ūžesys trumpam galėjo užgožti visus pasaulio rūpesčius. Ore visada tvyrojo sviestinių spragėsių kvapas, o išblukę vintažiniai plakatai šnabždėjo istorijas apie laikus, kuriuos galėjau tik įsivaizduoti.
Kiekvieną pirmadienio rytą tuo pačiu metu ateidavo Edwardas.
Tiksliai, nuspėjamai, beveik kaip saulėtekis.
Jis nebuvo panašus į kitus lankytojus, kurie skubėdami įgriūdavo pro duris, ieškodami smulkių pinigų ar mojuodami savo bilietais.
Edwarde buvo kažkokio ypatingo orumo.
Jo aukštą, liesą figūrą visada dengė kruopščiai užsagstytas pilkas paltas. Sidabrinius plaukus jis šukuodavo atgal, ir kiekviena sruoga gulėdavo tobulai savo vietoje.
Ir kiekvieną kartą jis prašydavo to paties.
– Du bilietus į rytinį seansą.
Visada du.
Kai paduodavau jam bilietus, jo šalti pirštai netyčia paliesdavo mano ranką. Aš mandagiai jam nusišypsodavau, bet tuo metu galvoje vėl ir vėl sukdavosi tas pats klausimas.
Kodėl du bilietai?
Kam jis perka antrą?
– Ir vėl du bilietai? – išsišiepė Sarah man už nugaros, aptarnaudama kitą lankytoją. – Turbūt laukia kokios senos meilės. Žinai, tokia klasikinė romantinė istorija.
– Arba vaiduoklio, – nusijuokė ir Steve’as. – Gal jis su juo susituokęs.
Aš nesijuokiau.
Kažkas Edwarde man kuždėjo, kad tokie juokai netinkami.
KELIS KARTUS BUVAU BEVEIK PASIRYŽUSI PAKLAUSTI JO TIESOS. NET GALVOJE SUSIDĖLIOJAU SAKINIUS.
Bet kai ateidavo akimirka, visada nutildavau.
Juk tai nebuvo mano reikalas.
Tačiau kitas pirmadienis buvo kitoks.
Turėjau laisvadienį, ir gulėdama lovoje, žiūrėdama į šerkšno raštus ant lango krašto, pajutau, kaip galvoje ima formuotis mintis.
O kas, jei nueičiau paskui jį?
Ne šnipinėti… tik iš smalsumo.
Juk artėjo Kalėdos. Stebuklų metas.
RYTO ORAS BUVO AITRUS IR GAIVUS, O VIRŠ GATVĖS IŠTEMPTOS ŠVENTINĖS LEMPUTĖS ŠALTYJE ATRODĖ DAR RYŠKESNĖS.
Kai įėjau į pritemdytą kino salę, Edwardas jau sėdėjo ten.
Blanki ekrano šviesa apibrėžė jo siluetą. Jis sėdėjo paskendęs mintyse, visiškai tiesia nugara, tarsi lauktų kažkokio svarbaus įvykio.
Pamatęs mane, jis vos nusišypsojo.
– Šiandien nedirbate, – pastebėjo jis.
Atsisėdau šalia.
– Pagalvojau, gal jums praverstų truputis draugijos. Tiek kartų mačiau jus čia.
Edwardas tyliai nusijuokė, bet jo balse slėpėsi liūdesys.
– TAI NE DĖL FILMŲ.
– Tai dėl ko? – paklausiau, nebegalėdama sulaikyti smalsumo.
Edwardas atsilošė, susidėjo rankas ant kelių ir kelias ilgas sekundes tylėjo.
Lyg svarstytų, ar gali manimi pasitikėti.
Galiausiai jis prabilo.
– Prieš daugelį metų čia dirbo viena moteris, – pasakė jis, vis dar žiūrėdamas į ekraną. – Jos vardas buvo Evelyn.
Aš tylėjau.
Jaučiau, kad šios istorijos negalima skubinti.
– JI BUVO GRAŽI, – TĘSĖ JIS SU BLAUSIA ŠYPSENA. – NE TA PRASME, KAD VISI ATSISUKTŲ JĄ PAMATĘ. JOJE BUVO TOKS GROŽIS, KURIS PASILIEKA ŽMOGUJE. KAIP MELODIJA, KURIOS NEGALI PAMIRŠTI. JI DIRBO ŠIAME KINO TEATRE. ČIA MES SUSITIKOME. IR ČIA VISKAS PRASIDĖJO.
Kol jis kalbėjo, mačiau tą sceną prieš akis.
Šurmuliuojantį kino teatrą. Projektoriaus mirgančią šviesą ant Evelyn veido. Jų tylius pokalbius tarp seansų.
– Vieną dieną pakviečiau ją į rytinį seansą per jos laisvadienį, – pasakė Edwardas. – Ji sutiko.
Jis trumpam nutilo.
– Bet niekada neatėjo.
– Kas nutiko? – tyliai paklausiau.
– Vėliau sužinojau, kad ją atleido, – atsakė jis sunkesniu balsu. – Paklausiau kino teatro vadovo, kaip galėčiau su ja susisiekti, bet jis nieko nepasakė. Pasakė, kad daugiau ten nebeeičiau. Aš nieko nesupratau. Evelyn tiesiog… dingo.
EDWARDAS LĖTAI IŠKVĖPĖ IR PAŽVELGĖ Į TUŠČIĄ KĖDĘ ŠALIA SAVĘS.
– Bandžiau gyventi toliau. Vedžiau, gyvenau ramų gyvenimą. Bet kai mirė mano žmona, vėl pradėjau čia lankytis. Gal kažko tikėjausi… gal tik to, kad vieną dieną dar ją pamatysiu.
Nurijau seiles.
– Ji buvo jūsų gyvenimo meilė.
– Buvo. Ir vis dar yra.
– Ką apie ją prisimenate?
Edwardas liūdnai nusišypsojo.
– Tik vardą. Evelyn.
TĄ AKIMIRKĄ IŠTARIAU KAI KĄ, KO PATI DAR NEBUVAU IKI GALO APGALVOJUSI.
– Aš padėsiu jums ją surasti.
Ir tada suvokimas trenkė lyg žaibas.
Evelyn kadaise dirbo kino teatre.
O vyras, kuris ją atleido… buvo mano tėvas.
Thomas.
Vyras, kuris visą gyvenimą manęs beveik nepastebėjo.
Ruošiausi susitikti su tėvu taip, lyg eičiau į mūšį.
APSIVILKAU ELEGANTIŠKIAUSIĄ ŠVARKĄ, PLAUKUS SUSIRIŠAU Į STANDŽIĄ UODEGĄ. THOMAS VISADA IŠ VISŲ REIKALAVO TOBULUMO IR DISCIPLINOS.
Edwardas tyliai laukė prie durų, rankose spaudė skrybėlę.
– Ar esate tikra, kad jis su mumis kalbės? – atsargiai paklausė.
– Ne, – atvirai prisipažinau. – Bet turime pabandyti.
Pakeliui pradėjau pasakoti Edwardui apie savo mamą. Gal tam, kad pati nusiraminčiau.
– Mano mama sirgo Alzheimeriu, – pasakiau, stipriau suspausdama vairą. – Jai tai prasidėjo dar tada, kai ji laukėsi manęs. Jos prisiminimai buvo nenuspėjami. Kartais ji tiksliai žinodavo, kas aš. O kitomis dienomis žiūrėdavo į mane kaip į svetimą.
Edwardas tyliai linktelėjo.
– Tai turėjo būti labai sunku.
– TAIP IR BUVO. YPAČ TODĖL, KAD TĖVAS GALIAUSIAI IŠSIUNTĖ JĄ Į SLAUGOS NAMUS. SUPRANTU, KODĖL… BET LAIKUI BĖGANT JIS NET NEBEEIDAVO JOS LANKYTI. KAI MIRĖ MANO MOČIUTĖ, VISKAS LIKO MAN. JIS PADĖDAVO PINIGAIS, BET… DVASIA NIEKADA NEBUVO ŠALIA.
Kai atvykome prie kino teatro biuro, kelias sekundes tiesiog stovėjau prieš duris.
Tada įėjome.
Thomas sėdėjo už savo rašomojo stalo, o popieriai priešais jį buvo sudėlioti kariška tvarka. Jo šaltas žvilgsnis pirmiausia nuslydo į mane, tada į Edwardą.
– Kas čia dabar?
– Labas, tėti… čia Edwardas.
– Klausau.
– Noriu paklausti apie vieną moterį. Ji čia dirbo prieš daugelį metų. Jos vardas buvo Evelyn.
THOMASO VEIDAS AKIMIRKAI SUSTINGO.
Tada jis atsilošė kėdėje.
– Aš nekalbu apie buvusius darbuotojus.
– Šįkart turėsi padaryti išimtį, – atrėžiau. – Edwardas jos ieško dešimtmečius. Mes turime teisę žinoti tiesą.
Thomas pažvelgė į Edwardą.
– Aš jam nieko neskolingas. Ir tau taip pat.
Tada Edwardas prabilo pirmą kartą.
– Aš ją mylėjau. Ji man reiškė visą pasaulį.
THOMASO ŽANDIKAULIS ĮSITEMPĖ.
– Jos vardas nebuvo Evelyn.
Sumirksėjau.
– Ką?
– Ji vadino save Evelyn. Bet iš tikrųjų ji buvo Margaret. Tavo motina.
Oras kambaryje sustingo.
Edwardas išbalo.
– Margaret?
– JI TURĖJO SU JUO ROMANĄ, – KARČIAI PASAKĖ THOMAS, MOSTELĖDAMAS Į EDWARDĄ. – IR MANĖ, KAD JEI PRISISTATYS KITU VARDU, AŠ NIEKADA NESUŽINOSIU.
Negalėjau įkvėpti.
– Ji laukėsi, kai sužinojau tiesą, – tęsė Thomas. – Tavęs.
Mano širdis daužėsi pašėlusiu ritmu.
– Tu… visada žinojai?
– Aš pasirūpinau jumis, – pasakė jis, vengdamas mano žvilgsnio. – Bet negalėjau likti.
Edwardas visiškai susmuko kėdėje.
– Aš apie tai nieko nežinojau…
AKYSE PRISIKAUPĖ AŠARŲ.
Thomas nebuvo mano tėvas.
– Manau, – pasakiau drebančiu balsu, – turime nuvažiuoti pas ją. Kartu.
Pažvelgiau į Edwardą, tada į Thomasą.
– Visi trys. Dabar Kalėdos. Jei yra tinkama akimirka bandyti ištaisyti praeitį… tai ji dabar.
Maniau, kad Thomas nusijuoks.
Bet vietoj to jis lėtai atsistojo, apsivilko paltą ir prikimusiu balsu pasakė tik tiek:
– Važiuojam.
IKI SLAUGOS NAMŲ BEVEIK VISĄ KELIĄ VAŽIAVOME TYLOJE.
Mama sėdėjo įprastoje vietoje prie lango. Susisupusi į storą kardiganą, ji žiūrėjo į apsnigtą kiemą, tarsi mintimis būtų kažkur visai kitur.
– Mama… – tyliai ištariau.
Jokios reakcijos.
Edwardas lėtai priėjo arčiau.
Ir tada prabilo.
– Evelyn.
Pokytis įvyko akimirksniu.
MAMA LĖTAI ATSISUKO Į JĮ. JOS AKYSE STAIGA SUŽIBO ATPAŽINIMAS.
Tarsi kažkas joje būtų įjungęs šviesą.
– Edwardai? – sušnabždėjo ji.
Edwardas linktelėjo.
– Tai aš, Evelyn.
Mamos akyse pasirodė ašaros.
– Tu atėjai…
– Aš niekada nenustojau laukti, – drebančiu balsu atsakė Edwardas.
MANO KRŪTINĘ UŽLIEJO JAUSMAI, KURIŲ NEGALĖJAU ĮVARDYTI.
Tai buvo jų akimirka.
Bet kažkuria prasme ir mano.
Thomas stovėjo keliais žingsniais už mūsų, rankas susikišęs į kišenes. Amžinas griežtumas nuo jo veido buvo dingęs.
Mačiau jame kažką kita.
Kaltę.
– Gerai padarei, kad atėjai, – tyliai jam pasakiau.
Jis tik linktelėjo.
LAUKE PAMAŽU ĖMĖ SNIGTI.
– Neleiskime, kad viskas čia baigtųsi, – galiausiai prabilau. – Kalėdos. O jei išgertume karšto šokolado ir kartu pažiūrėtume šventinį filmą?
Edwardo veidas nušvito.
Thomas sudvejojo, tada prikimusiu balsu tarė:
– Tai… būtų gerai.
Tą dieną keturių žmonių gyvenimai susipynė taip, kaip nė vienas iš mūsų nebūtų galėjęs įsivaizduoti.
Ir kartu įžengėme į istoriją, kuri po daugybės metų pagaliau turėjo ne tik pabaigą… bet ir naują pradžią.
