Tikrąją visiškos vienatvės prasmę supratau tada, kai stovėjau prie savo mažos dukros karsto ir suvokiau, kad mano pačios seseriai balionai buvo svarbesni už laidotuves.
Nancy buvo septynerių.
Avarija įvyko prieš aštuonias dienas.
Septynerių.
Kunigas jos vardą ištarė tyliai, lyg bijotų, kad net po bažnyčios lubomis jis gali sudužti.
Rankas suspaudžiau priešais save, nes žinojau: jeigu dar kartą paliesiu lygų medinį karstą, daugiau niekada nebegalėsiu jo paleisti.
Kaimynai užpildė suolus.
Nancy mokytoja sėdėjo pirmoje eilėje.
DU POLICININKAI TYLIAI STOVĖJO GALE, LAIKYDAMI KEPURES RANKOSE.
Geriausia Nancy draugė drebančiomis rankomis spaudė saulėgrąžą.
Mano šeima neatėjo.
Nei mama.
Nei pusbroliai.
Nei Rosie.
Vis tiek vis žiūrėjau į duris, laukdama, kad ji paskutinę akimirką įbėgs.
Kad dusdama ir verkdama atsiprašys.
Bet ji neatėjo.
Po laidotuvių dar ilgai likau prie Nancy kapo.
Kunigas išėjo nieko nesakęs.
Mūsų kaimynė ponia Calder įspraudė man į rankas šiltą apkepą.
– Pažadėsi, kad ką nors suvalgysi, Cassie?
– Pažadu. Ačiū.
Ji suspaudė mano ranką.
– Paskambink, jei ko nors prireiks. Rimtai sakau. Labai ilgėsimės tos mergaitės.
AŠ TIK PAJĖGIAU LINKTELĖTI.
Namuose padėjau maistą ant stalviršio ir nejudėdama stovėjau virtuvėje.
Nancy vaivorykštiniai magnetukai vis dar buvo ant šaldytuvo.
Jos batukai stovėjo prie durų, tarsi ji bet kurią akimirką galėtų įbėgti vidun.
Galiausiai pradėjau kalbėti garsiai, nes tyla buvo nepakeliama.
– Ar matei, kiek saulėgrąžų tau atnešė, Nance? Tau jos būtų taip patikusios…
Virdulio švilpimas mane išgąsdino.
Paruošiau du puodelius arbatos.
Iš įpročio.
Staiga suskambo telefonas.
Vieną akimirką tikėjausi, kad tai mama.
Kad pagaliau prabils.
Bet skambino Rosie.
Jos balsas buvo per daug linksmas.
Per daug lengvas.
Tarsi mes net neegzistuotume tame pačiame pasaulyje.
– CASS, TU SKAMBI TOKIA PAVARGUSI! TIK NORĖJAU PASAKYTI, KAD ĮKURTUVES PERKĖLĖME Į ŠIANDIEN. ORAS TOBULAS. ŽINAI, KAIP SUNKU VISUS SURINKTI.
Mano ranka visiškai nutirpo aplink telefoną.
Tiksliai prisiminiau, kaip prieš savaitę ji mane skubino:
„Važiuok Maple keliu, bus greičiau, Cassie!“
Aš net nespėjau iki galo supakuoti Nancy užkandžių.
– Šiandien buvo Nancy laidotuvės.
Kelias sekundes stojo tyla.
Tada Rosie kalbėjo toliau tuo pačiu tonu.
– CASSIE, TAI MANO PIRMAS NAMAS. TU ŽINAI, KIEK TAI MAN REIŠKIA. ŽMONĖS JAU ATNEŠĖ DOVANŲ. TU NEGALI RIMTAI TIKĖTIS, KAD VISKĄ ATŠAUKSIU VIEN TODĖL, KAD—
– Todėl, kad mirė mano dukra?
Rosie atsiduso.
– Tu viską taip dramatizuoji. Nancy mirė. Tu pavydi, nes pagaliau ir man nutiko kažkas gero?
Suspaudžiau telefoną.
– Pavydžiu?
– Neatėjau į laidotuves, nes turėjau reikalų. Žmonės manęs laukė. Ar negali bent kartą pasidžiaugti dėl savo sesers? Aš kuriu savo gyvenimą!
– O aš šiandien palaidojau savo vaiką.
JOS BALSAS TAPO ŠALTAS.
– O aš nusipirkau pirmą namą. Kiek dar ketini minėti Nancy mirtį kaskart, kai kažkam kitam nutinka kas nors gero?
Man kojos sulinko.
Sukritau ant kėdės.
– Mama ten? – tyliai paklausiau.
– Jau išėjo. Atnešė šokoladinį tortą pietums. Beje, visi klausė, ar ateisi.
Nurijau verksmą.
– Galbūt ateisiu.
ROSIE BALSAS PALENGVĖJO.
– Gerai. Tik pasistenk būti pozityvi, gerai?
Nespėjus jai kalbėti toliau, nutraukiau skambutį.
Tada ilgai žiūrėjau į save veidrodyje.
– Nerėksiu. Nesugriūsiu. Bet pažiūrėsiu jai į akis.
Naujas Rosie namas stovėjo ramios akligatvio gatvės gale.
Žali ir auksiniai balionai lingavo prie pašto dėžutės.
Juokas sklido į gatvę.
ŽMONĖS NEŠĖ DOVANAS VIDUN.
Nancy dievino žalius balionus.
Nuo tos minties beveik sugriuvau, bet ėjau toliau.
Viena moteris iš knygų klubo suspaudė man ranką.
– Cassie… nesitikėjau, kad ateisi.
Pabandžiau nusišypsoti.
– Aš irgi.
Rosie atidarė duris dar prieš man spėjant pabelsti.
AKIMIRKĄ JI ATRODĖ NUSTEBUSI.
Tada prisivertė dirbtinai nusišypsoti.
– Atėjai.
– Mums reikia pasikalbėti, – pasakiau. – Tu surengei įkurtuves tą pačią dieną, kai laidojau savo dukrą.
Rosie iškart apsidairė.
– Nesakyk to taip garsiai! Jei sukelsi sceną, visiems pasakysiu, kad esi nestabili. Mama irgi pasirinko mane, o ne tave.
– Aš nešnabždėsiu apie savo vaiką.
– Tu gadini nuotaiką, Cassie.
JI ĮSITEMPĖ MANE Į KORIDORIŲ.
– Neversk visko suktis apie tave.
– Tu pati pavertėi tai apie save, – atsakiau. – Savo vakarėlį paskyrei tai dienai, kai palaidojau dukrą.
Rosie aštriai iškvėpė.
– Šiandien buvo geras oras. Aš nestabdysiu savo gyvenimo vien todėl, kad tu byri į gabalus.
– Jai buvo septyneri.
Rosie lūpos susispaudė.
– O man trisdešimt dveji. Žmonės čia dėl manęs.
Pažvelgiau į ją.
– Tada pasakyk tai. Pasakyk, kad balionai buvo svarbesni.
Jos balsas perrėžė koridorių.
– Tu nešioji savo gedulą kaip kokį kostiumą! Susitvarkyk pagaliau!
Kambaryje staiga stojo tyla.
Žmonės pradėjo klausytis.
Neil, Rosie vyras, stovėjo svetainės gale su taure rankoje.
– Rosie… gal galėtume apie tai pasikalbėti lauke, – tyliai pasakė jis.
– NE DABAR, NEILAI!
– Cassie nusipelno bent minutės.
Pažvelgiau į jį.
– Tu apie tai žinojai?
Vyro žvilgsnis buvo pilnas kaltės.
– Taip.
Rosie iškart įsitempė.
– Neilai… nedrįsk.
VYRAS PADĖJO TAURĘ.
– Visi minutėlę paklausykite.
Pokalbiai nutilo.
– Dauguma jūsų žino, kad Nancy praėjusią savaitę žuvo automobilio avarijoje. Bet nežinote, kad Cassie iš pradžių net neturėjo važiuoti tuo keliu.
Rosie veidas išbalo.
– Liaukis.
Neilo balsas dabar tvirtai skambėjo kambaryje.
– Rosie reikalavo, kad Cassie pervežtų Nancy per miestą, nes mums dar reikėjo pabaigti pasiruošimus šiam vakarėliui. Ji liepė jai važiuoti Maple keliu, nors ten vyko kelio darbai.
UŽMERKIAU AKIS.
– Rosie pasakė: „Bus keliomis minutėmis greičiau.“ Tarsi tos kelios minutės būtų buvusios vertesnės už saugumą.
Rosie rankos pradėjo drebėti.
– Taip nebuvo!
Neil nesustojo.
– Tu paprašei Cassie nuvežti Nancy ir pakeliui paimti tuos brangius šviestuvus mūsų miegamajam. Visa tai dėl įkurtuvių vakarėlio.
Kažkas prisidengė burną ranka.
– Dieve mano…
– O PO AVARIJOS, – TĘSĖ NEILAS, – TU MAN PASAKEI LEISTI VISIEMS MANYTI, KAD CASSIE PATI NUSPRENDĖ VAŽIUOTI TUO KELIU PER AUDRĄ.
Rosie balsas lūžo.
– Tai buvo avarija. Tokie dalykai nutinka.
Pažvelgiau į ją.
– Bet tu viską pradėjai, Rosie. O paskui kaltinai mane.
Neil giliai įkvėpė.
– Turėjau prabilti anksčiau. Atsiprašau, Cassie.
Tada jis atsisuko į svečius.
– VAKARĖLIS BAIGTAS. VISI EIKITE NAMO.
Iš pradžių niekas nepajudėjo.
Tada pamažu visi pradėjo rinkti savo dovanas.
Rosie įsikibo į durų staktą.
– Ne… prašau…
Neil net neatsisuko.
– Aš daugiau nebegyvensiu melu.
Vienas pusbrolis žengė į priekį.
– ROSIE… TAI TIESA?
Rosie spoksojo į grindis.
– Aš tik norėjau, kad viskas pavyktų gerai…
– Tu niekada negalvoji apie nieką, tik apie save! – kažkas riktelėjo.
Rosie staiga pažvelgė į mane.
– Jei leisi jiems kaltinti mane dėl to, Cassie… mama daugiau niekada su tavimi nekalbės.
Iš virtuvės pasigirdo vienos moters šnabždesys:
– Kas apskritai rengia vakarėlį savo dukterėčios laidotuvių dieną?
KITA MOTERIS GARSIAI PASAKĖ:
– Mes nenorime tokių žmonių kaimynystėje.
Rosie pasipiktinusi išsitiesė.
– Aš irgi turiu savo gyvenimą! Ko jūs tikitės? Kad išnykčiau kaskart, kai Cassie nutinka kažkas blogo?
Priėjau arčiau.
– Rosie… kai tu man paskambinai, stovėjau savo virtuvėje su apkepu ir tuščia kėde prie stalo. Buvau ką tik palaidojusi savo dukrą. Po nagais dar buvo žemių iš kapinių.
Rosie akyse pagaliau šmėstelėjo netikrumas.
– Aš tik maniau… gal tau reikia ko nors, kas nukreiptų mintis.
– TAI, KAD APSIMESIME, JOG TO NEĮVYKO, NESUMAŽINS SKAUSMO.
Neilo balsas drebėjo.
– Cassie prarado dukrą… o tu net tai sugebėjai paversti apie save.
Rosie rankos nusviro.
Staiga ji atrodė mažesnė.
Senesnė.
Neil pasiėmė raktus.
– Cassie… tau nereikia to išgyventi vienai. Parvešiu tave namo.
PRIEŠ IŠEIDAMA PRO DURIS, DAR KARTĄ PAŽVELGIAU Į ROSIE.
– Pasilik savo namą. Pasilik savo vakarėlį. Ir visus tuos, kurie pasirinko tave.
Lauke šaltas oras pripildė mano plaučius.
Atrišau vieną žalią balioną nuo pašto dėžutės ir paleidau.
Stebėjau, kaip jis kyla virš namų.
– Čia tau, Nance. Matai? Tu vis dar švyti.
Neil atsistojo šalia manęs ant šaligatvio.
– Ačiū, kad pagaliau pasakei tiesą, – pasakiau jam. – Niekas nepakeis to, kad šiandien palaidojau savo dukrą… bet bent jau daugiau nebeturiu kaltinti savęs.
IR PIRMĄ KARTĄ PER ILGAS DIENAS…
Pagaliau galėjau įkvėpti.
