Praėjo mėnuo nuo tada, kai netekau savo mažojo sūnaus Lucaso. Jam buvo vos aštuoneri.
Vairuotojas jo nepastebėjo, kai jis dviračiu važiavo namo iš mokyklos. Viena akimirka — ir viskas baigėsi.
Nuo tada gyvenimas prarado visas spalvas. Viskas tapo pilka ir sunku. Net mūsų namai pasikeitė. Atrodė, lyg gedėtų pačios sienos.
Kartais vis dar ilgai stoviu Lucaso kambaryje ir žiūriu į ant stalo paliktą nebaigtą LEGO rinkinį. Jo knygos guli atverstos, o pagalvėje vis dar jaučiasi silpnas jo šampūno kvapas.
Įeiti ten atrodo taip, lyg įžengčiau į prisiminimą, kuris atsisako išnykti.
Gedulas mane ryja bangomis.
Būna rytų, kai net negaliu išlipti iš lovos. Kitomis dienomis prisiverčiu būti stipri, gaminu pusryčius, šypsausi ir apsimetu, kad vis dar esu vientisas žmogus.
Mano vyras Ethanas bando dėl mūsų išlikti stiprus, bet matau įtrūkimus jo akyse, kai jis mano, kad jo nestebiu. Pastaruoju metu jis dirba dar daugiau, o grįžęs namo mūsų dukrą apkabina šiek tiek stipriau nei anksčiau.
JIS NIEKADA NEKALBA APIE LUCASĄ.
Bet girdžiu tylą ten, kur anksčiau skambėjo jo juokas.
Ir dar yra Ella… mano smalsi, šviesi mažoji mergaitė. Jai tik penkeri, ji per maža, kad iš tiesų suprastų mirtį, bet pakankamai didelė, kad jaustų tuštumą, kurią ji paliko.
Kartais ji vis dar klausia:
– Lucas dabar su angelais, mama?
– Jie juo rūpinasi, – sakau jai kiekvieną vakarą. – Dabar jis saugus.
Bet kai tariu tuos žodžius, iš skausmo vos galiu kvėpuoti.
Dabar man liko tik Ethanas ir Ella. Ir net tada, kai pats buvimas skauda, primenu sau, kad dėl jų privalau eiti toliau.
BET PRIEŠ SAVAITĘ KAŽKAS PASIKEITĖ.
Buvo tyli antradienio popietė. Ella sėdėjo prie virtuvės stalo ir piešė kreidelėmis, o aš stovėjau prie kriauklės, apsimesdama, kad plaunu lėkštes, kurias jau du kartus buvau išplovusi.
– Mama… – staiga lengvu balsu prabilo ji. – Mačiau Lucasą lange.
Atsisukau.
– Kuriame lange, mažute?
Ella parodė į kitoje gatvės pusėje stovintį blyškiai geltoną namą. Į tą namą, kurio langinės jau luposi ir kurio užuolaidų beveik niekada nemačiau pajudant.
– Jis ten, – pasakė ji. – Žiūrėjo į mane.
Mano širdis praleido dūžį.
– GAL TU TIK ĮSIVAIZDAVAI, BRANGIOJI, – ATSARGIAI ATSAKIAU, ŠLUOSTYDAMASI RANKAS Į VIRTUVINĮ RANKŠLUOSTĮ. – KARTAIS, KAI LABAI KO NORS ILGIMĖS, MŪSŲ ŠIRDIS PARODO KEISTŲ DALYKŲ. TAI VISIŠKAI NORMALU.
Bet Ella papurtė galvą.
– Ne, mama. Jis man mojavo.
Jos balsas buvo ramus ir užtikrintas.
Ir nuo to man visiškai suspaudė skrandį.
Tą vakarą, kai ją apklojau lovoje, ant stalo pamačiau jos piešinį.
Jame buvo du namai. Du langai. Ir besišypsantis berniukas kitoje gatvės pusėje.
Rankos pradėjo drebėti, kai pakėliau popierių.
AR TAI TEBUVO JOS VAIZDUOTĖ?
O gal gedulas vėl žaidė su manimi žiaurų žaidimą?
Vėliau, kai namai visiškai nutilo, atsisėdau prie svetainės lango ir stebėjau namą kitoje gatvės pusėje.
Užuolaidos buvo sandariai užtrauktos. Verandos lempa kartais mirgčiojo, mesdama ilgus šešėlius ant sienos.
Kartojau sau, kad ten nieko nėra.
Kad Ella tik įsivaizduoja.
Vis tiek negalėjau nusukti akių.
Nes ir aš visur mačiau Lucasą.
KORIDORIUJE, KUR ANKSČIAU AIDĖJO JO JUOKAS.
Galiname kieme, kur jo dviratis vis dar stovėjo atremtas į tvorą.
Gedulas su žmogumi daro keistus dalykus. Jis iškreipia laiką. Iš šešėlių padaro prisiminimus, o iš tylos — vaiko balsą, kurio niekada daugiau neišgirsi.
Tą vakarą Ethanas nusileido į apačią ir pamatė mane sėdinčią prie lango.
– Tau reikėtų pailsėti, – švelniai pasakė jis, paglostydamas man petį.
– Tuoj, – sušnabždėjau, bet nepajudėjau.
Kelias sekundes jis tylėjo.
– Vėl galvoji apie Lucasą, tiesa?
KARTOKAI NUSIŠYPSOJAU.
– O kada negalvoju?
Ethanas atsiduso ir pabučiavo man kaktą.
– Mes tai ištversime, Grace. Privalėsime.
Jam nusisukus, dar kartą pažvelgiau į kitą gatvės pusę.
Ir tada man pasirodė, kad užuolaida sujudėjo.
Vos pastebimai.
Tarsi kažkas stovėtų už jos… ir stebėtų.
ŠIRDIS ĖMĖ DAUŽYTIS VIS STIPRIAU.
Tikriausiai tai buvo vėjas — kartojau sau.
Bet kažkur giliai manyje vis tiek kažkas pajudėjo.
O kas, jei Ella sako tiesą?
Praėjo savaitė nuo tada, kai Ella pirmą kartą prakalbo apie berniuką lange.
Ir kiekvieną dieną ji kartojo tą patį.
– Jis ten, mama. Jis žiūri į mane.
Iš pradžių bandžiau ją pataisyti.
AIŠKINAU JAI, KAD LUCASAS YRA DANGUJE, O NE KITOJE GATVĖS PUSĖJE.
Bet Ella tik žiūrėjo į mane tomis skaidriomis mėlynomis akimis.
– Mes jam trūkstame.
Po kurio laiko nustojau ginčytis.
Tiesiog pabučiuodavau jai kaktą ir pasakydavau:
– Galbūt taip, mažute.
Kiekvieną vakarą vėl rasdavau save prie lango.
Stebėdavau blyškiai geltoną namą tamsoje.
ETHANAS PASTEBĖJO MANO NERIMĄ.
– Tu juk rimtai negalvoji, kad ten tikrai kažkas yra? – vieną vakarą tyliai paklausė.
– Ji tokia tikra… – sušnabždėjau. – O kas, jei tai ne vien jos vaizduotė?
Ethanas perbraukė ranka per plaukus.
– Gedulas verčia mus matyti dalykus, Grace. Abu tai patiriame. Ella dar vaikas.
– Žinau, – pasakiau. – Žinau.
Bet tuo metu skrandis vėl susitraukė.
Po kelių dienų vedžiojau šunį.
LĖTAI ĖJAU PRO GELTONĄ NAMĄ, O ŽVYRAS TRAŠKĖJO PO MANO BATAIS.
Sakiau sau, kad nepakelsiu akių.
Tikrai bandžiau.
Bet kažkas vis tiek privertė.
Ir tada jį pamačiau.
Maža figūra stovėjo už antro aukšto lango.
Rytinė šviesa apšvietė jo veidą kaip tik tiek, kad man užgniaužtų kvapą.
Jis taip priminė Lucasą.
ŠIRDIS ĖMĖ PLAKTI LAUKINIU RITMU.
Vienai akimirkai laikas sustojo.
Tai buvo jis.
Turėjo būti jis.
Mano protas rėkė, kad tai neįmanoma, nes Lucasas mirė.
Bet širdis jo neklausė.
Tada berniukas žengė atgal.
Užuolaida vėl nusileido.
IR LANGAS VĖL TAPO TIK LANGU.
Beveik jėga turėjau nusisukti ir pareiti namo.
Tą naktį beveik nemiegojau.
Kaskart užmerkusi akis vėl matydavau tą mažą figūrą už lango.
Tą pažįstamą galvos pakreipimą.
Kai galiausiai užsnūdau, sapnavau Lucasą. Jis stovėjo saulėtoje pievoje ir mojavo man.
Pabudau verkdama.
Ryte nebegalėjau daugiau ištverti.
ETHANAS IŠĖJO Į DARBĄ, O ELLA ŽAIDĖ SAVO KAMBARYJE.
Aš stovėjau prie lango ir žiūrėjau į namą kitoje gatvės pusėje.
Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo stipresnis darėsi jausmas.
Eik.
Nespėjusi persigalvoti, pagriebiau paltą ir perėjau gatvę.
Iš arti namas atrodė visiškai įprastas. Šiek tiek nusidėvėjęs, bet jaukus. Prie laiptų stovėjo du gėlių vazonai, o vėjo varpeliai tyliai skambčiojo vėjyje.
Drebančia ranka paspaudžiau skambutį.
Beveik apsisukau ir pabėgau dar prieš durims atsiveriant.
PRIEŠAIS MANE STOVĖJO MOTERIS, KURIAI GALĖJO BŪTI APIE TRISDEŠIMT. RUDUS PLAUKUS JI BUVO NERŪPESTINGAI SUSIRIŠUSI Į UODEGĄ.
– Sveiki… – sutrikusi pradėjau. – Atleiskite, kad trukdau. Aš Grace, iš balto namo kitoje gatvės pusėje. Tai nuskambės keistai, bet mano dukra sako, kad mato mažą berniuką jūsų lange. O vakar… manau, aš irgi jį mačiau.
Moteris iš pradžių atrodė nustebusi, paskui jos veide atsirado supratimas.
– O… turbūt tai Noah.
– Noah?
– Mano krikštasūnis. Kelias savaites gyvena pas mus, nes jo mama ligoninėje. Jam aštuoneri.
Aštuoneri.
Lygiai tiek, kiek buvo Lucasui.
– MANO SŪNUI IRGI BUVO AŠTUONERI… – IŠSPRŪDO MAN.
Moteris švelniai palenkė galvą.
– Jūs irgi turite aštuonmetį sūnų?
Nurijau seiles.
– Turėjau, – sušnabždėjau. – Prieš mėnesį jo netekome.
Moters akys prisipildė užuojautos.
– Labai užjaučiu… Noah geras berniukas, tik drovus. Jam patinka piešti prie lango. Jis pasakojo, kad kitoje gatvės pusėje yra mergaitė, kuri kartais jam mojuoja. Jis manė, kad gal ji norėtų su juo pažaisti.
Stovėjau verandoje visiškai nejudėdama.
NEBUVO JOKIŲ VAIDUOKLIŲ.
Nebuvo stebuklo.
Buvo tik mažas berniukas, kuris pats to nežinodamas ištraukė mus iš gedulo tamsos.
– Manau, Ella tikrai norėtų su juo pažaisti, – silpnai nusišypsojau.
– Aš Megan, – prisistatė moteris.
– Grace.
– Užeikite bet kada. Pasakysiu Noah, kad kitą kartą pasisveikintų su jūsų dukra.
Grįždama į savo namus vienu metu jaučiau ir palengvėjimą, ir skausmą.
KAI ĮĖJAU PRO DURIS, ELLA IŠKART PRIBĖGO PRIE MANĘS.
– Mama! Ar matei jį?!
Atsiklaupiau prie jos.
– Taip, mažute. Jo vardas Noah. Jis kaimynų krikštasūnis.
Ellos veidas nušvito.
– Jis labai panašus į Lucasą, ar ne?
Ašaros degino akis.
– Taip, – sušnabždėjau. – Labai.
TĄ VAKARĄ ELLA VĖL ŽIŪRĖJO PRO LANGĄ.
Bet dabar ji neatrodė nei išsigandusi, nei sutrikusi.
Ji tik šypsojosi.
– Jis jau nebemojuoja, mama. Dabar piešia.
Apkabinau ją.
– Galbūt piešia tave.
Ir pirmą kartą nuo Lucaso mirties mūsų namų tyla nebeatrodė tokia tuščia.
Tą naktį ilgai gulėjau nemiegodama, žiūrėdama į lubas.
SKAUSMAS, KURIS IKI TOL SMEIGĖSI Į MANE KAIP AŠTRUS PEILIS, DABAR VIRTO KAŽKUO KITU.
Tarsi mėlynė, prie kurios pagaliau galima prisiliesti nesusigūžiant.
Kitą rytą iškepiau blynų.
Ir pirmą kartą per kelias savaites Ella suvalgė daugiau nei du kąsnius.
Valgydama ji tyliai niūniavo sau po nosimi, ir tada supratau, kiek laiko negirdėjau iš jos jokio garso, kuris nebūtų atodūsis ar Lucaso vardas.
– Mama… – staiga prabilo ji. – Ar galiu nueiti pažaisti su berniuku iš lango?
Pažvelgiau į gatvę.
– Gal vėliau. Pirmiausia pažiūrėkime, ar jis lauke.
PO PUSRYČIŲ IŠĖJOME Į VERANDĄ.
Oras kvepėjo šviežiai nupjauta žole ir pavasario lietumi.
Tada atsivėrė geltono namo durys.
Iš jų išėjo lieknas berniukas su piešimo sąsiuviniu rankoje. Šviesiai rudi plaukai ant jo galvos styrojo į visas puses.
Mano širdis vėl suspaudė.
Jis tikrai labai priminė Lucasą.
Ella suspaudė mano ranką.
– Tai jis! – susijaudinusi sušnabždėjo.
MEGAN ŠYPSODAMASI PAMOJAVO MUMS IŠ VERANDOS.
– Grace! Labas rytas! Čia turbūt Ella!
Aš šypsodamasi linktelėjau, kol ėjome per gatvę.
Noah droviai pažvelgė į mus.
– Labas, – pasakė Ella. – Nori pažaisti?
Berniukas nusišypsojo.
– Žinoma.
Po kelių minučių jie jau juokdamiesi vaikėsi muilo burbulus kieme.
MEGAN STOVĖJO ŠALIA MANĘS PRIE LAIPTŲ.
– Greitai susidraugavo.
– Vaikai visada greitai susidraugauja, – pasakiau.
Po trumpos tylos Megan tyliai pridūrė:
– Kai pirmą kartą paminėjai berniuką lange, akimirkai išsigandau. Pamaniau, kad kažkas negerai. Bet dabar suprantu.
Nusijuokiau.
– Aš irgi. Tai nebuvo vaiduoklių istorija… tiesiog gedulas bandė rasti sau vietą.
Megan akys prisipildė šilumos.
– TU LABAI DAUG IŠGYVENAI.
– Taip, – linktelėjau. – Bet galbūt taip prasideda gijimas.
Kai Ella sugrįžo pas mane paraudusiais skruostais, ji susijaudinusi kalbėjo:
– Mama! Noah irgi dievina dinozaurus! Visai kaip Lucasas!
Paglosčiau jai plaukus.
– Tai nuostabu, mažute.
Tada Noah parodė savo piešimo sąsiuvinį.
Jame buvo du dinozaurai vienas šalia kito.
– NUPIEŠIAU ELLAI, – DROVIAI PASAKĖ JIS. – JI SAKĖ, KAD JOS BROLIS IRGI JUOS MĖGO.
Mano akys prisipildė ašarų.
– Labai gražu. Ačiū, Noah.
Berniukas vėl nusišypsojo.
Lygiai taip, kaip kitas mažas berniukas, kurį kadaise kiekvieną vakarą apklojdavau.
Tą vakarą po vakarienės Ella įsirangė man ant kelių, kai lauke dangus ėmė auksuoti.
Kitoje gatvės pusėje esantis langas švietė šilta šviesa.
– Mama… – mieguistai sušnabždėjo ji, padėjusi galvą man ant peties. – Lucas nebėra liūdnas, tiesa?
PAKŠTELĖJAU JAI Į PLAUKUS.
– Ne, mažute. Manau, dabar jis laimingas.
Ella užsimerkė šypsodamasi.
– Aš irgi.
Klausydamasi jos ramaus kvėpavimo, vėl pažvelgiau į langą, kuris kelias savaites mane persekiojo.
Dabar jis nebeatrodė baisus.
Jis atrodė pilnas gyvybės.
Galbūt meilė neišnyksta, kai kas nors miršta.
GALBŪT JI TIK PAKEIČIA FORMĄ IR GRĮŽTA PAS MUS PER GERUMĄ, JUOKĄ IR NEPAŽĮSTAMUOSIUS, KURIE ATEINA Į MŪSŲ GYVENIMĄ PAČIU TINKAMIAUSIU METU.
Ir tada kai ką supratau.
Lucas iš tikrųjų niekada mūsų nepaliko.
Jis tik paruošė vietą tam, kad džiaugsmas vieną dieną vėl galėtų sugrįžti į mūsų gyvenimą.
