Negalėjau atitraukti akių nuo nuotraukos.
Joje Ana Ivanovna atrodė lyg visai kitas žmogus.
Tiesi nugara.
Tvirtas žingsnis.
Jokios lazdelės.
Jokio skausmo.
Jokio bejėgiškumo.
Šalia jos ėjo mano vyras Sergejus.
Jis laikė ranką ant mėlyno lagamino rankenos ir nervingai dairėsi aplinkui.
– Tai neįmanoma, – sušnibždėjau.
Tyrėjas Andrejus Lebedevas atsisėdo priešais mus.
– Ši nuotrauka padaryta prieš tris dienas prie geležinkelio stoties.
Sergejus staiga atstūmė kėdę.
– Aš galiu viską paaiškinti.
Atsisukau į jį.
– Tuomet aiškink.
Jis tylėjo pernelyg ilgai.
Ir tos tylos visiškai pakako.
Tyrėjas atvertė aplanką.
– Jūsų motina įtariama organizavusi didelį sukčiavimo tinklą. Per pastaruosius septynerius metus dešimtys vyresnio amžiaus žmonių neteko savo butų ir santaupų.
Nebejaučiau pirštų.
– Kaip?
– Jiems paskambindavo mandagi moteris. Prisistatydavo socialinės tarnybos arba banko darbuotoja. Ji žinojo jų vardus, diagnozes, adresus ir artimųjų duomenis.
Prieš akis iškilo nesibaigiantys anytos pokalbiai telefonu.
Ji visada sakydavo, kad kalbasi su draugėmis iš poliklinikos.
Kartais užsidarydavo savo kambario duris.
Kartais prašydavo vaikų netriukšmauti.
Mes manėme, kad ji pavargusi.
Dabar viskas atrodė visiškai kitaip.
– Bet ji beveik nemoka naudotis telefonu, – pasakiau.
Tyrėjas pažvelgė į Sergejų.
– Būtent taip ji norėjo, kad jūs galvotumėte.
Jis padėjo priešais mus dar kelias nuotraukas.
Vienoje Ana Ivanovna sėdėjo kavinėje su dviem vyrais.
Kitoje perdavė voką griežtai apsirengusiai moteriai.
Trečioje ėjo į apleistą biurą miesto pakraštyje.
Visada be lazdelės.
Visada su kitu peruku.
– O kas buvo mėlyname lagamine? – paklausiau.
Sergejus užsidengė veidą rankomis.
Tyrėjas atsakė ne iš karto.
– Pinigai, suklastoti dokumentai ir telefonai, iš kurių buvo skambinama.
Pažvelgiau į vyrą.
– Tu žinojai?
– Ne viską, – skubiai tarė jis. – Prisiekiu, aš nežinojau visko.
– Bet buvai šalia jos.
Sergejus ėmė kalbėti labai greitai, tarsi žodžių tempas galėtų įrodyti jo nekaltumą.
Prieš kelis mėnesius motina jam prisipažino užsiimanti „tarpininkavimu“.
Ji tikino padedanti žmonėms parduoti butus ir sutvarkyti dokumentus.
Vėliau paprašė nuvežti lagaminą į stotį.
– Ji sakė, kad viduje tik popieriai, – kartojo jis. – Aš jo neatidariau.
Tyrėjas ramiai paklausė:
– Kodėl tuomet kitą dieną gavote didelę pinigų perlaidą?
Sergejus nutilo.
Žiūrėjau į žmogų, su kuriuo pragyvenau dvylika metų, ir jo nebeatpažinau.
– Tu paėmei pinigus?
– Maniau, kad tai dovana.
– Už tai, kad naktį pervežei užrakintą lagaminą?
Jis nuleido galvą.
Tyrėjas pranešė, kad krata jau pradėta.
Mūsų paprašė grįžti namo lydimiems pareigūnų.
Kai atvykome, vaikai buvo pas kaimynę.
Policininkai tikrino anytos kambarį.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė įprastai.
Lova.
Ikona ant sienos.
Vaistai ant spintelės.
Šeimos nuotraukos.
Tačiau už galinės spintos sienelės jie aptiko slaptą ertmę.
Joje gulėjo perukai.
SIM kortelės.
Keli svetimi pasai.
Notarų biurų antspaudai.
Ir storas sąsiuvinis rudu viršeliu.
Kiekviename puslapyje buvo surašyti pagyvenusių žmonių vardai.
Šalia – adresai, diagnozės, vaikų duomenys ir apytikslė turto vertė.
Paskutinis vardas privertė mane nustoti kvėpuoti.
Tai buvo mano mama.
Šalia jos vardo buvo įrašyta kitos savaitės data.
– Ji ketino apgauti mano mamą? – paklausiau.
Tyrėjas neatsakė.
Atsakymas jau gulėjo priešais mane.
Prisiminiau, kaip anyta klausinėjo apie mamos butą.
Ar yra testamentas.
Kas turi įgaliojimą.
Kada ji paprastai eina į polikliniką.
Aš tai laikiau rūpesčiu.
Iš tikrųjų ji rinko informaciją.
Sergejus pamatė uošvės vardą ir išbalo.
– Mama niekada nebūtų…
Trenkiau delnu į stalą.
– Liaukis ją gynęs!
Jis krūptelėjo.
Pirmą kartą per visus mūsų santuokos metus ant jo šaukiau.
– Ji planavo palikti mano mamą be namų. O tu padėjai jai vežti pinigus.
Sergejus atsisėdo ant lovos.
Tą akimirką jis neatrodė kaip nusikaltėlis.
Jis atrodė kaip silpnas žmogus, kuris pernelyg ilgai pasirinko neuždavinėti klausimų.
Tačiau jo silpnumas galėjo sugriauti kitų žmonių gyvenimus.
Tyrimas truko kelis mėnesius.
Paaiškėjo, kad Ana Ivanovna smulkiomis apgavystėmis pradėjo užsiimti dar prieš mūsų vestuves.
Ji turėjo nepaprastai gerą atmintį ir mokėjo greitai pelnyti pasitikėjimą.
Kalbėdavo ramiai.
Prisimindavo menkiausias smulkmenas.
Niekada neskubindavo aukos.
Ji negrasindavo.
Ji priversdavo žmones patikėti, kad juos gelbsti.
Kai policija pirmą kartą susidomėjo jos aplinka, anyta išgalvojo ligą.
Pradėjo vaikščioti su lazdele.
Apsimetė blogai girdinti.
O tada persikėlė pas mus ir pavertė mūsų namus idealia slėptuve.
Kas įtartų mielą močiutę, kepančią pyragus ir prižiūrinčią anūkus?
Per apklausą ji beveik viską neigė.
Tačiau rastas sąsiuvinis, stebėjimo kamerų įrašai ir banko pavedimai kalbėjo patys už save.
Sergejus sutiko bendradarbiauti su tyrimu.
Jis perdavė susirašinėjimą su motina ir prisipažino du kartus vežęs jai uždarytas rankines.
Dėl to jam buvo pareikštas atskiras kaltinimas.
Kai paklausiau, kodėl jis nepasakė man tiesos, jis atsakė:
– Bijojau prarasti šeimą.
– Tu ją praradai tą akimirką, kai nusprendei, kad melas saugesnis už tiesą.
Po metų įvyko teismas.
Ana Ivanovna sėdėjo už stiklo, vilkėdama griežtą pilką kostiumą.
Be drebančių rankų.
Be skundų dėl širdies.
Be įprastos bejėgės senutės kaukės.
Keli nukentėjusieji atėjo asmeniškai.
Viena pagyvenusi moteris papasakojo, kaip prarado butą, kuriame gyveno keturiasdešimt metų.
Kitas vyras neteko pinigų, atidėtų žmonos gydymui.
Mano anyta klausėsi ramiai.
Ji nežiūrėjo į juos.
Ji žiūrėjo į mane.
Kai jai suteikė paskutinį žodį, ji pasakė:
– Aš tai dariau dėl sūnaus ir anūkų.
Atsistojau.
– Netarkite mano vaikų vardų.
Ji pirmą kartą nusuko akis.
Teismas pripažino ją kalta.
Dalis už pavogtus pinigus įsigyto turto buvo parduota, kad būtų atlyginta žala aukoms.
Sergejus dėl bendradarbiavimo gavo lygtinę bausmę, tačiau mūsų santuokos išgelbėti nepavyko.
Nedraudžiau jam matytis su vaikais.
Tačiau pasitikėjimą teko kurti iš naujo – lėtai, skausmingai ir be tuščių pažadų.
Vieną dieną dukra manęs paklausė:
– Ar močiutė mus mylėjo?
Ilgai rinkau žodžius.
– Galbūt mylėjo savaip. Tačiau meilė blogų poelgių nepaverčia gerais.
Ji linktelėjo ir daugiau nieko neklausė.
Dažnai prisimenu tą rytą, kai prie mūsų namų privažiavo policija.
Iki tol tikėjau, kad blogis visada atrodo grėsmingai.
Kad jį lengva atpažinti iš šiurkštaus balso, šaltų akių ir žiaurių žodžių.
Tačiau kartais jis kalba tyliai.
Kepa vaikams pyragus.
Skundžiasi skaudančiomis kojomis.
Ir šypsosi taip švelniai, kad niekas nepastebi už spintos paslėpto mėlyno lagamino.
