Kai taurė išslydo Danieliui iš rankų ir sudužo į marmurines grindis, salėje skambėjusi muzika tarsi akimirksniu nutilo.
Šimtai žvilgsnių iš karto nukrypo į jį.
Tačiau pats Danielius žiūrėjo tik į vieną moterį.
Į Aliciją.
Į savo žmoną.
Moterį, kuri, jo įsitikinimu, niekada neturėjo čia pasirodyti.
Šalia stovėjusi Maja suraukė antakius.
– Tu ją pažįsti?
Akimirką Danielius neteko žado.
Tačiau dar nespėjus jam prabilti, prie Alicijos priėjo pagyvenęs vyras tamsiu kostiumu.
Vien jo pasirodymo pakako, kad keli investuotojai staiga išsitiestų.
Tai buvo Viktoras Romanovas.
Vienas didžiausių Niujorko investuotojų.
Žmogus, kuris viešuose renginiuose pasirodydavo itin retai.
– Labas vakaras, Alicija, – ramiai tarė jis.
Maja nustebusi pažvelgė į jį.
– Jūs pažįstami?
Viktoras lengvai šyptelėjo.
– Jau daugelį metų.
Tą akimirką Danielius pajuto, kaip šaltas prakaitas nubėgo nugara.
Jis puikiai žinojo, kas yra Viktoras.
Tačiau nesuprato vieno.
Iš kur Viktoras pažįsta Aliciją.
– Turime pasikalbėti, – skubiai tarė Danielius ir žengė žmonos link.
– Jau per vėlu, – atsakė ji.
Jos balsas buvo ramus.
Per daug ramus.
Ir tai jį gąsdino kur kas labiau nei bet koks skandalas.
Alicija atidarė aplanką.
Pirmasis dokumentas atsidūrė ant stalo prieš investuotojus.
Po jo – antras.
Trečias.
Banko pavedimai.
Sąskaitos.
Sutartys.
Finansinės ataskaitos.
Salėje stojo visiška tyla.
Iš pradžių Maja nieko nesuprato.
Tačiau netrukus jos žvilgsnis sustojo ties vienu pavedimu.
Penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
Gavėja: Maja Karter.
Lėšų šaltinis: bendra Alicijos ir Danieliaus šeimos sąskaita.
Ji suraukė antakius.
Tada pažvelgė į kitą dokumentą.
Paskui į dar vieną.
Jos veidas pamažu išbalo.
– Kas čia? – sušnabždėjo ji.
Danielius bandė įsikišti.
– Maja, neklausyk jos.
Tačiau Alicija ištraukė paskutinį dokumentą.
Būtent tą, kuris pakeitė viską.
– Manau, šitas tau patiks labiausiai.
Ji padėjo popierių tiesiai prieš Mają.
Mergina perskaitė pirmąją eilutę.
Ir sustingo.
Įmonės steigimo sutartis iš tiesų egzistavo.
Tačiau ją sukrėtė visai ne tai.
Apačioje buvo įrašytas kitas vardas.
Antrosios savininkės vardas.
Ne Majos.
Ne Danieliaus.
O Alicijos Deivis.
Maja kelis kartus perskaitė dokumentą.
– Ne…
Ji pakėlė akis.
– Čia klaida.
– Ne, – tyliai atsakė Alicija. – Jokios klaidos nėra.
Tada ji pažvelgė tiesiai į Danielių.
– Nes būtent aš įregistravau šią įmonę.
Per salę nusirito šurmulys.
Maja sutrikusi sumirksėjo.
– Ką?
Alicija lėtai iškvėpė.
– Prieš dvejus metus Danielius atėjo pas mane su investicinio fondo idėja. Jis sakė, kad tai bus šeimos verslas. Aš investavau pinigus. Sutvarkiau dokumentus. Padėjau parengti visą projektą.
Ji ištraukė dar vieną aplanką.
– O paskui jis nusprendė ištrinti mane iš mano pačios istorijos.
Viktoro Romanovo šypsena išnyko.
Jis labai atidžiai žiūrėjo į dokumentus.
Labai atidžiai.
– Tęskite, – tarė jis.
Danielius suprato, kad padėtis virsta katastrofa.
– Alicija, gana.
– Ne. Dabar mano eilė kalbėti.
Ji atsisuko į Mają.
– Tu manei, kad jis nuo tavęs slepia buvusią žmoną?
Maja lėtai linktelėjo.
– Jis sakė, kad skyrybos jau seniai įformintos.
– Mes iki šiol esame susituokę.
Tie žodžiai nuskambėjo lyg šūvis.
Maja atšoko atgal.
Keli svečiai net aiktelėjo.
Kažkas numetė šakutę.
Kažkas pradėjo filmuoti telefonu.
Danielius užsimerkė.
Viskas griuvo.
Tačiau pats skaudžiausias smūgis dar laukė.
Viktoras Romanovas paėmė paskutinį dokumentą ir įdėmiai jį perskaitė.
Tada pakėlė akis į Danielių.
– Vadinasi, investuotojų lėšas ketinote pritraukti per įmonę, kurios turtas teisiškai priklauso jūsų žmonai?
Danielius tylėjo.
– Aš uždaviau klausimą.
Tyla.
Viktoras lėtai linktelėjo.
Jam to atsakymo visiškai pakako.
Jis atsisuko į kitus investuotojus.
– Ponai, šiandieninės derybos baigtos.
Salėje kilo šurmulys.
Žmonės pradėjo tarpusavyje kalbėtis.
Kai kurie jau patraukė išėjimo link.
Maja stovėjo nejudėdama.
Ašaros lėtai riedėjo jos skruostais.
Pagaliau ji suprato.
Ji taip pat buvo apgauta.
Lygiai taip pat kaip Alicija.
Lygiai taip pat kaip visi kiti.
Po valandos salė buvo beveik tuščia.
Danielius sėdėjo vienas prie tuščio stalo.
Įmonė subyrėjo dar net nepradėjusi veiklos.
Investuotojai pasitraukė.
Partneriai atsisakė bendradarbiauti.
Maja paliko jį neištarusi nė žodžio.
Alicija išėjo į lauką.
Naktinis Manhatanas skendėjo šviesose.
Prie laiptų ją pasivijo Viktoras.
– Kodėl anksčiau nieko nepasakėte?
Ji pažvelgė į miestą.
– Nes tiesa be įrodymų neturi jokios vertės.
Viktoras nusišypsojo.
– Ir kas dabar?
Pirmą kartą per daugelį mėnesių Alicija pajuto lengvumą.
Tikrą.
Ne apsimestinį.
Ne priverstinį.
– Dabar pagaliau pradėsiu naują gyvenimą.
Ji pažvelgė į aplanką savo rankose.
Tada užvertė jį visiems laikams.
Kai kurios išdavystės sudaužo širdį.
Tačiau kartais būtent jos atveria duris, pro kurias jau seniai reikėjo išeiti.
