Jau seniai buvau atsisakiusi meilės, kai per šeimos kepsnių vakarą susipažinau su Steve’u, senu mano tėvo draugu. Mūsų ryšys labai greitai tapo rimtas, ir netrukus jau planavome vestuves. Maniau, kad pagaliau radau vyrą, kurio laukiau visą gyvenimą.
Tada vestuvių naktį pamačiau kai ką, kas visiškai viską pakeitė.
Kai atvykau prie tėvų namų, jau iš gatvės mačiau, kad visa veja pilna automobilių.
– Kas čia per velnias? – sumurmėjau sau po nosimi, išjungdama variklį.
Jau iš anksto pasiruošiau dar vienai šeimos staigmenai.
Pasiėmiau rankinę, užrakinau automobilį ir patraukiau namo link.
Vos įėjusi vidun, iškart pajutau keptos mėsos kvapą ir išgirdau garsų tėvo juoką.
Žvilgtelėjau į galinį kiemą.
Žinoma.
Tėtis vėl spontaniškai surengė kepsnių vakarą savo kolegoms iš dirbtuvių.
– Amber! – linksmai sušuko jis, vartydamas mėsainius su sena, tepaluota prijuoste. – Ateik, išgerk ko nors! Čia tik vaikinai iš darbo!
Stengiausi neatsidusti.
– Labiau panašu, kad čia susirinko visas miestas, – sumurmėjau, nuspirdama batus.
Dar nespėjau įsilieti į įprastą chaosą, kai suskambo durų skambutis.
Tėtis padėjo mentelę ir nusivalė rankas į prijuostę.
– Turbūt Steve’as, – pusbalsiu pasakė. Tada pažvelgė į mane. – Tu dar su juo nesusipažinai, ar ne?
NET NESPĖJAU ATSAKYTI, NES JIS JAU PLAČIAI ATVĖRĖ DURIS.
– Steve’ai! – nuaidėjo jo balsas. – Užeik! Laikas tiesiog tobulas! O, ir leisk supažindinti su mano dukra Amber.
Pakėliau akis.
Ir mano širdis praleido dūžį.
Steve’as buvo aukštas, šiek tiek barzdotas, vyriškai žavus. Jo plaukai jau pradėjo žilti, o žvilgsnis buvo kartu ir šiltas, ir gilus.
Kai jis man nusišypsojo, per kūną perbėgo keistas virpulys.
– Malonu susipažinti, Amber, – pasakė jis, tiesdamas man ranką.
Jo balsas buvo ramus ir žemas.
PAĖMIAU JO RANKĄ IR STAIGA SUVOKIAU, KAIP PAVARGUSI TURBŪT ATRODAU PO ILGOS KELIONĖS.
– Man taip pat malonu.
Likusią vakaro dalį negalėjau liautis jo stebėjusi.
Steve’as buvo toks žmogus, šalia kurio visi jausdavosi saugiai. Jis daugiau klausėsi, nei kalbėjo, o kai kas nors prabildavo, jis iš tikrųjų klausydavosi.
Kaskart, kai mūsų žvilgsniai susitikdavo, manyje kažkas sujudėdavo.
Tai buvo juokinga.
Jau daug metų negalvojau apie meilę.
Ne po to, ką buvau išgyvenusi.
JAU SENIAI BUVau ATSISAKIUSI SVAJONĖS RASTI „TĄ VIENINTELĮ“. VERČIAU SUSITELKIAU Į DARBĄ IR ŠEIMĄ.
Bet būdama šalia Steve’o pirmą kartą pajutau, kad gal vis dėlto įmanoma pradėti iš naujo.
Vakaro pabaigoje atsisveikinau su visais ir nuėjau prie savo automobilio.
Žinoma, kai pasukau raktelį, variklis tik sukrenkštė ir užgeso.
– Tobula, – atsidusau.
Jau galvojau grįžti pas tėtį, kai išgirdau beldimą į langą.
Ten stovėjo Steve’as.
– Problemos su automobiliu? – paklausė šypsodamasis.
– NEUŽSIVEDA, – pavargusi atsakiau. – Jau ketinau kviesti tėtį…
– Nesijaudink. Pažiūrėsiu.
Jis pasiraitojo marškinių rankoves ir ėmėsi darbo.
Po kelių minučių automobilis vėl atgijo.
Tik tada supratau, kad visą laiką buvau sulaikiusi kvėpavimą.
– Štai ir viskas, – pasakė jis, nusivalydamas rankas į skudurėlį.
Nusišypsojau jam.
– Ačiū, Steve’ai. Manau, esu tau skolinga.
JIS GŪŽTELĖJO PEČIAIS.
– O jei pakviestum mane vakarienės? Tada būsime atsiskaitę.
Akimirką sustingau.
Ar tai buvo kvietimas į pasimatymą?
Manyje iškart prabilo tas senas, nesaugus balsas, kuris visada perspėdavo, kodėl negalima vėl prisileisti žmogaus per arti.
Bet Steve’o žvilgsnyje buvo kažkas, dėl ko vis tiek norėjau pasakyti taip.
– Taip… vakarienė skamba gerai.
Ir nuo to viskas prasidėjo.
TADA DAR NENUTUOKIAU, KAD STEVE’AS BUS BŪTENT TAS VYRAS, KURIO MAN REIKĖS, KAD IŠGYDYTŲ MANO ŠIRDĮ.
Ir nežinojau, kaip giliai jis mane sužeis.
Po šešių mėnesių stovėjau prieš vaikystės kambario veidrodį su vestuvine suknele.
Tai atrodė beveik nerealu.
Man buvo trisdešimt devyneri, ir jau seniai buvau nustojusi tikėti pasakomis.
Vis dėlto stovėjau ten, likus vos kelioms minutėms iki to, kai tapsiu Steve’o žmona.
Vestuvės buvo mažos ir paprastos. Dalyvavo tik artimiausi šeimos nariai ir draugai.
Būtent taip ir norėjome.
KAI PRIE ALTORIAUS PAŽVELGIAU STEVE’UI Į AKIS, MANE UŽLIEJO KEISTA RAMYBĖ.
Pirmą kartą per daugelį metų neabejojau niekuo.
– Taip, – sušnabždėjau ašarotomis akimis.
– Taip, – prikimusiu balsu atsakė Steve’as.
Ir taip tapome vyru ir žmona.
Tą vakarą, kai baigėsi visi apkabinimai, sveikinimai ir šampano taurės, pagaliau likome dviese.
Steve’o namas… dabar jau mūsų namas… buvo tylus.
Nuėjau į vonią persirengti į ką nors patogesnio.
MANO ŠIRDIS BUVO LENGVA.
Tada grįžau į miegamąjį…
Ir visiškai sustingau.
Steve’as sėdėjo ant lovos krašto nugara į mane.
Ir kalbėjo su kažkuo.
Su kažkuo, ko ten nebuvo.
– Norėjau, kad tai pamatytum, Stace, – tyliai sakė jis. – Tai buvo tobula diena… tik gaila, kad negalėjai būti čia.
Man sustingo kraujas.
– STEVE’AI? – NEUŽTIKRINTAI SUŠNABŽDĖJAU.
Jis lėtai atsisuko.
Jo veide šmėstelėjo kaltė.
– Amber, aš…
Žengiau arčiau.
– Su kuo tu kalbėjai?
Jis giliai įkvėpė.
– Su Stacy. Savo dukra.
TIESIOG SPJOKSOJAU Į JĮ.
Žinojau, kad jis turėjo dukrą.
Taip pat žinojau, kad ji mirė.
Bet apie tai… apie tai jis niekada nekalbėjo.
– Ji žuvo automobilio avarijoje kartu su savo mama, – prikimusiu balsu pasakė jis. – Bet kartais aš vis dar su ja kalbuosi. Žinau, skamba keistai, bet… jaučiu, kad ji vis dar su manimi. Ypač šiandien. Norėjau, kad ji žinotų apie tave. Kad matytų, jog esu laimingas.
Negalėjau prabilti.
Steve’o gedulas buvo beveik apčiuopiamas.
Vis dėlto aš neišsigandau.
NEPYKAU ANT JO.
Tik be galo jo gailėjau.
Gailėjau dėl visko, ką jis prarado.
Ir dėl to, kad tiek laiko nešė visa tai vienas.
Atsisėdau šalia jo ir paėmiau už rankos.
– Suprantu, – tyliai pasakiau. – Tu nesi išprotėjęs, Steve’ai. Tu tiesiog geduli.
Jis drebančiai iškvėpė.
– Turėjau tau pasakyti anksčiau. Tiesiog bijojau, kad tave išgąsdinsiu.
– TU MANĘS NEIŠGĄSDINSI, – ATSAKIAU IR SUSPAUDŽIAU JO RANKĄ. – VISI TURIME ŽAIZDŲ. NUO ŠIOL JAS NEŠIME KARTU.
Steve’o akyse susikaupė ašaros.
Apkabinau jį.
Jaučiau jame skausmą, meilę ir baimę vienu metu.
– Galėtume su kuo nors apie tai pasikalbėti, – sušnabždėjau. – Su terapeutu. Tau nebereikia to nešti vienam.
Steve’as linktelėjo, veidą įspaudęs man į petį.
– Esu apie tai galvojęs. Tik nežinojau, kaip pradėti. Ačiū, kad supranti, Amber.
Atsitraukiau, kad galėčiau pažvelgti jam į akis.
– SUSITVARKYSIME KARTU.
Ir kai jį pabučiavau, žinojau, kad taip tikrai ir bus.
Nes meilė nėra apie tai, kad rastume žmogų be trūkumų.
Ji yra apie tai, kad rastume žmogų, kurio randus esame pasirengę nešti kartu.
