Heizel lėtai išvyniojo mažą ryšulėlį.
Iš pradžių ji nesuprato, ką mato.
Po akimirkos jos lūpos ėmė drebėti.
Ant delno gulėjo sidabrinis raktų pakabukas mažos žvaigždės formos.
Tas pats.
Jos brolis Meisonas niekada su juo nesiskirdavo.
Jis visada kabėjo ant senojo automobilio raktų.
Po avarijos pakabukas dingo.
Visi buvo įsitikinę, kad jis prarastas visiems laikams.
Heizel vos girdimai sušnabždėjo:
– Tai…
Ji nebegalėjo užbaigti sakinio.
Elajus priėjo arčiau.
– Ar prisimeni, kaip po laidotuvių sakei, kad daugiau niekada nebejausi, jog brolis yra šalia?
Ji tyliai linktelėjo.
Vaikinas iš kišenės ištraukė sulankstytą laišką.
– Tą dieną pažadėjau sau, kad vieną dieną sugrąžinsiu tau tą viltį.
Jis atsargiai padavė jai voką.
– Šį laišką parašė Meisonas.
Per salę nuvilnijo nustebimo šurmulys.
Heizel mama prisidengė burną ranka.
– Bet kaip?..
Elajus giliai įkvėpė.
– Likus savaitei iki avarijos Meisonas atėjo pas mane.
Jis pasakė, kad nori paruošti Heizel dovaną jos išleistuvėms.
Jeigu kartais pats nebegalėtų būti šalia.
Tuomet visi tik nusijuokė.
Niekas net neįsivaizdavo, kad tie žodžiai taps pranašiški.
Vaikinas pakėlė laišką.
– Jis paprašė mane jį saugoti iki išleistuvių dienos.
Heizel drebančiomis rankomis išskleidė lapą.
Brolio rašyseną buvo neįmanoma supainioti.
„Mano mažoji Heizel.
Jeigu skaitai šį laišką, vadinasi, šiandien tavo išleistuvės.
Labai tikiuosi, kad suklydau ir dabar pats stoviu šalia tavęs.
Bet jeigu manęs nėra…
Tuomet prašau tavęs padaryti vieną dalyką.
Pažvelk į veidrodį.
Ir nusišypsok.
Nes man tu visada buvai pati gražiausia mergaitė pasaulyje.“
Ašaros riedėjo jos skruostais.
Ji skaitė toliau.
„Žinau, kad vieną dieną tu vėl išmoksi juoktis.
Ir jei šalia atsiras žmogus, kuris tau padės tai padaryti…
Saugok jį.
Nes tikri draugai gyvenime pasitaiko labai retai.“
Heizel pakėlė akis į Elajų.
Jis droviai nusišypsojo.
– Visą šį laiką aš tik vykdžiau jo prašymą.
Visa salė pakilo iš savo vietų.
Plojimai netilo kelias minutes.
Vėliau mokyklos direktorius tarė:
– Šiandien pamatėme ne tik nuostabią suknelę.
Šiandien savo akimis išvydome, kad meilė ir draugystė gali išlikti net po mirties.
Po kelerių metų Heizel prisipažino mamai:
– Tą vakarą Elajus man padovanojo ne tik suknelę.
Jis sugrąžino man norą gyventi.
Kartais pati brangiausia dovana slypi ne audinyje, ne papuošaluose ir ne brangiuose daiktuose.
Ji slypi pažade, kurį tikras draugas ištesi net tada, kai žmogaus, davusio tą pažadą, jau nebėra šalia.
