Kai Siuzan atvertė segtuvą, buvau visiškai įsitikinęs, kad ji tuoj pradės pasakoti istoriją, kurią buvome iš anksto suderinę.
Tačiau jau po pirmųjų jos žodžių supratau…
Ji kalba visai ne tai, ką planavome.
– Manęs paprašė suvaidinti šio žmogaus žmoną, – ramiai ištarė ji. – Tačiau per pastarąsias kelias dienas apie jį sužinojau kur kas daugiau, nei tikėjausi.
Atsisukau į ją.
– Siuzan…
Ji vos pastebimai suspaudė mano ranką.
– Leisk man pabaigti.
Salėje įsivyravo visiška tyla.
– Prieš kelias dienas nusprendžiau išsiaiškinti, kokį žmogų man teks vaidinti. Todėl pradėjau rinkti informaciją.
Pajutau nerimą.
Apie ką ji kalba?
Ji ištraukė pirmąjį dokumentą.
Tai buvo padėkos laiško kopija.
– Prieš dešimt metų šis vyras atsisakė brangios operacijos sau, kad galėtų apmokėti savo sūnaus gydymą.
Per salę nuvilnijo šurmulys.
Sustingau.
Apie tai nebuvau pasakojęs nė vienam žmogui.
Po to ji pakėlė antrą dokumentą.
– O štai laiškas iš vaikų paramos fondo.
Jame rašoma, kad aštuonerius metus tas pats žmogus anonimiškai finansavo vaikų, netekusių tėvų, mokslus.
Žiūrėjau į ją visiškai sutrikęs.
– Iš kur?..
Ji nusišypsojo.
– Tu visada pasirašydavai tik savo inicialais.
Bet man pavyko rasti įrodymus.
Mano buvusi žmona nervingai nusijuokė.
– Ir kas iš to? Ar dėl to jis tapo milijonieriumi?
Siuzan ramiai pažvelgė į ją.
– Ne.
Tai rodo, koks jis žmogus.
Monikos šypsena akimirksniu dingo.
Siuzan tęsė:
– O dabar papasakosiu įdomiausią dalį.
Ji pakėlė dar vieną dokumentą.
– Prieš du mėnesius viena didelė automobilių bendrovė nupirko autoservisų tinklą, kuriame dirba mano… vyras.
Susiraukiau.
Vis dar nieko nesupratau.
– Pagal sandorio sąlygas visi darbuotojai, turėję įmonės akcijų, gavo naujosios bendrovės akcijų paketą.
Pajutau, kaip širdis pradėjo plakti greičiau.
Taip…
Prieš kelerius metus įmonės savininkas vietoj kasmetinės premijos darbuotojams pasiūlė nedideles verslo akcijas.
Beveik visi jų atsisakė.
Aš sutikau.
Vien todėl, kad juo pasitikėjau.
Siuzan pažvelgė tiesiai į svečius.
– Šiandien šio žmogaus akcijų paketo vertė viršija penkiolika milijonų dolerių.
Visa salė nuščiuvo.
Net pats negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.
Monika išblyško.
– Tai netiesa!
Tuo metu prie manęs priėjo mano buvęs vadovas.
Paaiškėjo, kad jis taip pat buvo pakviestas į vestuves.
Jis nusišypsojo.
– Sveikinu.
Panašu, dar nespėjai perskaityti naujienų.
Šį rytą bendrovė oficialiai užbaigė sandorį.
Visi dokumentai jau įregistruoti.
Negalėjau ištarti nė žodžio.
Monika lėtai atsisėdo ant kėdės.
Jos sužadėtinis žiūrėjo į ją visiškai kitokiu žvilgsniu.
Tyliai paklausė:
– Ar čia tas pats vyras, kurį vadinai nevykėliu?
Ji tylėjo.
Siuzan užvertė segtuvą.
– Vertingiausias šio žmogaus turtas nėra pinigai.
Net tada, kai pats beveik nieko neturėjo, jis vis tiek padėdavo kitiems.
Todėl šalia jo visada bus žmonių, kuriais galima pasitikėti.
Ji padėjo mikrofoną.
Tada netikėtai atsisuko į mane.
– Beje…
Nustebęs pažvelgiau į ją.
Ji švelniai nusišypsojo.
– Kol vaidinau tavo žmoną…
Vieną akimirką supratau, kad jau nebevaidinu.
Visa salė sustingo.
Ji atsargiai paėmė mane už rankos.
– Jei po viso to dar norėsi pakviesti mane į tikrą vakarienę…
Tik šį kartą be jokio scenarijaus.
Vos šyptelėjau.
– Su didžiausiu malonumu.
Svečių salėje pasigirdo garsūs plojimai.
O Monika pirmą kartą per dešimt metų suprato vieną labai paprastą dalyką.
Ji paliko ne neturtingą vyrą.
Ji paliko žmogų, kurio tikrosios vertės taip niekada ir nesugebėjo įžvelgti.
