Žiūrėjau į mergaitę ir negalėjau ištarti nė žodžio.
Jai buvo maždaug dešimt metų.
Liekna.
Apsivilkusi nusidėvėjusia mokykline uniforma.
Rankose laikė paprastą popierinį maišelį.
– Prašau, paimkite, – dar kartą tarė ji.
– Čia mano pietūs.
Lėtai papurčiau galvą.
– Ne… tau pačiai reikia pavalgyti.
Ji nusišypsojo.
– Mama visada sako, kad alkanam žmogui maistas reikalingesnis.
Pajutau, kaip akyse kaupiasi ašaros.
Per visą savo gyvenimą buvau gavęs auksinių laikrodžių.
Ordinų.
Brangių dovanų.
Tačiau niekada niekas nebuvo atidavęs man to, kas jam pačiam buvo paskutinė ir brangiausia.
Atsargiai paėmiau maišelį.
– Kaip tu vardu?
– Ema.
– O kur tavo tėvai?
Jos šypsena akimirksniu dingo.
– Tėčio seniai nebėra.
Mama dirba dviejuose darbuose.
Kartais pietaujame pakaitomis.
Nebesugebėjau nieko daugiau pasakyti.
Tuo metu netoliese pasirodė tas pats jaunas parduotuvės vadovas.
Susierzinęs tarė:
– Mergaite, pasitrauk nuo jo.
Tačiau Ema netikėtai atsistojo priešais mane.
– Ne.
Jis niekam netrukdo.
Vadovas tik pašaipiai šyptelėjo.
– Tu dar maža ir nieko nesupranti.
Tuomet mergaitė tyliai atsakė:
– Bet aš suprantu, kada žmogui skauda.
Aplink netikėtai stojo tyla.
Žmonės pradėjo sustoti ir stebėti.
Supratau, kad mano sumanytas išbandymas baigėsi.
Lėtai iš vidinės švarko kišenės išsitraukiau seną odinę piniginę.
Tada nusiėmiau dirbtinę barzdą.
Parduotuvėje pasigirdo nustebimo šūksniai.
Vadovas mirtinai išblyško.
– Pone Harisai?..
Ramiai pažvelgiau į jį.
– Taip.
Esu šio parduotuvių tinklo įkūrėjas.
Dabar tylėjo jau visi.
Atsisukau į Emą.
– Ar žinojai, kas aš toks?
Ji sutrikusi papurtė galvą.
– Ne.
Aš maniau… kad jūs tiesiog alkanas senelis.
Nusišypsojau.
– Būtent tokio žmogaus ir ieškojau.
Po savaitės pakviečiau Emą kartu su jos mama į pagrindinį bendrovės biurą.
Jos atvyko labai jaudindamosi.
Mama vis atsiprašinėjo dėl savo senų drabužių.
Aš tik nusišypsojau.
– Jums nėra dėl ko atsiprašyti.
Tada padaviau Emai nedidelį voką.
Jo viduje buvo dokumentai apie visą studijų stipendiją iki universiteto baigimo.
Taip pat dokumentai apie labdaros fondo įsteigimą jos tėčio vardu.
Mama pravirko.
Tačiau tai dar nebuvo viskas.
Sukviečiau visą bendrovės vadovybę.
Visų darbuotojų akivaizdoje paskelbiau apie naują programą.
Nuo šiol kiekviena mūsų parduotuvė privalės nemokamai padėti žmonėms, patekusiems į sunkią gyvenimo situaciją.
O vadovo, kuris bandė mane išvyti, neatleidau.
Priešingai.
Paskyriau jį šios programos vadovu.
Jis nustebęs pažvelgė į mane.
– Kodėl?
Ramiai atsakiau:
– Nes gerumo taip pat galima išmokti.
Kartais žmogui tereikia suteikti galimybę.
Po kelių mėnesių jis pats atvyko pas mane.
Ir tyliai pasakė:
– Ačiū.
Aš iš tikrųjų pasikeičiau.
Nusišypsojau.
O tą vakarą dar kartą pažvelgiau į seną savo žmonos nuotrauką.
– Atrodo, Ana…
Mes pagaliau radome žmogų, kuris vertas gauti patį brangiausią dalyką.
Ne pinigus.
O galimybę ir toliau daryti gera.
Nes tikrasis turtas prasideda ne banko sąskaitoje.
Jis prasideda tą akimirką, kai vaikas pasiryžta atiduoti savo vienintelius pietus visiškai nepažįstamam žmogui.
